Skaitant dangaus ženklus (Konkursinis straipsnis)
|
Pav. 1 Akmens amžiaus „teleskopas“
©Kęstučio Račkaičio pav. Jūs nustebsite išgirdę ko nežinojo Herodotas, dar vadinamas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenęs prieš pustrečio tūkstančio metų. Nors, geriau pagalvojus, ir šiais laikais žmonės užsiduoda sau tą patį klausimą: - Ką gi reiškia mūsų pasakos? Apie ką jos pasakoja?
Pasakos mus pasiekia iš tokių senų laikų, kad nei Herodotas, nei jo bendraamžiai jau nebežinojo jų reikšmės. Todėl to laikmečio kūrybinėms sieloms neliko nieko kito, kaip iš pasakų kurti savo kūrinius. Šiandien tuos kūrinius mes vadiname graikų mitologija. O visgi, ką galėjo reikšti tos pasakos? Pirmiausia reikia suvokti, kad pasakos yra žinios apie pasaulį, mus pasiekusios iš akmens amžiaus. Jūs paklausite: - O kam mums tos senos žinios, kai mes turime matematiką, fiziką, chemiją, astronomiją. Šitie mokslai nuostabiai aprašo aplinkinį pasaulį! Žiūrėkite. Žodis dievas irgi atėjęs iš akmens amžiaus ir mes po šiai dienai jį tebenaudojame. Vadinasi, kažkurios akmens amžiaus žinios vis dar mūsų naudojamos! Jau pas kai kuriuos iš jūsų girdžiu prieštaravimą, kad aš maišau mokslą su religija. Neskubėkite. Žinios apie dievą yra labai senos. O, kaip patyrimas rodo, netikros, žmogaus gyvenime nenaudingos žinios yra greitai pamirštamos ir tokios žinios iš akmens amžiaus glūdumų mūsų pasiekti tiesiog negali. Vadinasi, likusios, mus pasiekusios žinios yra kažko vertos! Gerai, imkime paprastesnį pavyzdį. Žodis dangus irgi atėjęs iš akmens amžiaus. Ką jis mums gali pasakyti? Mokslininkai sako, kad žodis dangus yra kilęs nuo žodžių danga, dengti. Mūsų protėviai pastebėjo, kad čia, ant žemės, viskas kinta, o danguje priešingai – niekas nejuda, tarsi būtų sustingę. Žvaigždės kas naktį pakildavo ta pačia seka, toje pačioje vietoje, tarytum dangus būtų koks kietas dangtis. Todėl ne vienoje pasakoje aptinkame, kad dangus yra akmeninis, per jį riedėdami Perkūno ratai trankosi ir tą garsą mes girdime kaip perkūniją, o jei iš rato užkabinto akmens skila žiežirba, tai mes matome žaibą. Šis požiūris yra visiškai priešingas šiuolaikiniam požiūriui. Didžioji dalis jaunimo nepažįsta žvaigždžių išsidėstymo ir, žiūrėdami į dangų, mano žiūrį į atsitiktinai išmėtytas žvaigždes. Toks matymas niekaip neleidžia suvokti dangaus kaip kieto kūno. O dar paskutiniai fizikos ir astronomijos pasiekimai aiškiai rodo, kad ten yra tik tuščia erdvė. Apie kažką tvirto, dengiančio mūsų pasaulį nėra kaip šnekėti. Ar tikrai? Šiandien mes žinome, kad šviesa iš Saulės Žemę pasiekia po daugiau nei 8 minučių. Iš artimiausios Saulei žvaigždės Kentauro Proksima šviesa Žemę pasiekia po 4 metų; Iš artimos Andromedos galaktikos – po 2 milijonų metų. Iš tolimiausios matomos galaktikos – po 13 milijardų metų. Atrodytų, kad uždavus visatoje tašką, liktų tik laiko klausimas kuomet šviesa iš to taško pasiektų Žemę. Bet taip nėra! Visata plečiasi. To mes savo aplinkoje nejaučiame. Tačiau jei du taškai visatoje nutolę pakankamai toli, tuomet per laiką tarp taškų esančio atstumo padidėjimas viršija per tą patį laiką šviesos nubėgtą kelią ir šviesa, sklindanti iš tolimojo taško, mūsų nebegali pasiekti. Tokiu būdu ta visatos dalis dingsta iš mūsų pažinimo akiračio. Pastebėkite, kad žodis dingti yra artimas žodžiui dengti, nuo kurio ir kilo žodis dangus. Vadinasi, šį reiškinį galime prilyginti dangui arba dangai, uždengiančiai mums nutolusią visatos dalį? O jeigu taip, tai ar mūsų žinios nesulyginamos su akmens amžiaus žmonių žiniomis? Gal po keliasdešimt tūkstančių metų mes savo provaikaičiams atrodysime taip, kaip mums šiandien atrodo akmens amžiaus žmonės? Bijau, kad prieš provaikaičius dar teks pasistengti. Mes dar nesame pasiekę tikrųjų žinių. Mūsų protėviai sugebėjo savas žinias pritaikyti savo gyvenime, o mes naująsias žinias apie visatos dangą-dangų dar niekur nepritaikėme. Mes matome galimybių ribas, bet tuo nepasinaudojame. Tai ar neverta atidžiau pažvelgti į protėvių išmintį, kurie tai padaryti sugebėjo? Visa laimė, kad pastaraisiais šimtmečiais mokslininkai protėvių išminčiai skyrė daug dėmesio. Mokslas tiriantis mitų, pasakų, legendų, sakmių ar kitų žinių, atėjusių iš gilios praeities kilmę, esmę ir reikšmę žmogaus ar jų grupės gyvenimui vadinamas mitologija. Mitologija apima tiek žinių rinkimą, tiek jų tyrimą, tiek išvadų darymą. Su mitologija privalo susipažinti humanitarinių mokslų darbuotojai, nes vienoje ar kitoje vietoje jų domėjimosi sritis gali susikirsti su protėvių išmintimi. Visgi, reikia nepamiršti, kad mitologijos esmė yra pasaulio suvokimas. O tai didžiąja dalimi ir tiksliųjų mokslų esmė. Vadinasi, mitologija su tiksliaisiais mokslais turi turėti pakankamai daug sąlyčio taškų. Pabandykime paieškoti tų sąlyčio taškų. Manau, kad dalis iš jūsų net nežinote kaip mūsų protėviai išnaudojo žinias apie „kietą“ dangų. Neskubėkite, čia trumpam stabtelkite ir pamąstykite – kas mūsų gyvenime privalo būti nepajudinama? Kas privalo nekisti, nežiūrint visų nepalankių aplinkybių? Kas turi būti kietas kaip uola? Pamąstėte? Tikiuosi bent dalis iš jūsų atsakė, kad gyvybiškai svarbios žinios turi likti neiškraipytos. Bet koks nuokrypis nuo tikro, gyvybiškai svarbaus pasakojimo galėjo lemti net ir visos genties žūtį. O kur tas svarbias žinias įrašyti? Knygų akmens amžiuje juk nebuvo! Mūsų protėviai išrado būdą, kuris nugalėjo laiką! Savo žinias surašė į „kietą“ dangų, panašiai kaip mes šiais laikais savąsias surašome į „kietą diską“. Skirtumas tik tas, kad norint nuskaityti duomenis iš „kieto disko“ mums reikia kompiuterio, o norint nuskaityti duomenis iš dangaus, mums prireiks įvairiausių mokslo sričių žinių. Čia pravers tiek archeologinės, tiek astronominės, tiek fizikinės, tiek tautosakinės žinios. Pavyzdžiui, imkime ir patyrinėkime neseniai ant apeiginio kaušo atrastą lietuvišką zodiaką [1]. Zodiakas reiškia grupę žvaigždynų, per kuriuos metų bėgyje prabėga Saulė. Pats žodis kildinamas iš graikų kalbos žodžio ζῳδιακός, reiškiančio žvėrelių ratą. Atkreipkite dėmesį, kad ne žvėrių ratas, o žvėrelių ratas. Tuo lyg ir norima pasakyti, kad kalba eina ne apie tikrus žvėris, o apie žaislinius, įsivaizduojamus žvėris. Jūs paklausite, – o kokiais būdais danguje tie žvėreliai atsirado? Galiu tik spėti. O vieną būdą esu patyręs pats. Aš jį vadinu „žiūrėjimu pro akmens amžiaus teleskopą“. Kalbu apie dūmų angą palapinėje. Palapinės sienos uždengė ryškiuosius žvaigždynus ir angoje liko tik gana neryškus vėžio žvaigždynas. Vėžys „įsispyręs žnyplėmis“ į skylės šonus dviem akutėmis žiūrėjo tiesiai į mane. Nakties bėgyje vieną piešinį keitė kitas ir gavosi savotiškas pasakojimas. Reikėjo tik tiems piešiniuose esantiems atvaizdams sugalvoti vardus. Sekančią naktį pasakojimas kartodavosi. Ar tai neprimena mums vaikystės, kuomet prieš miegą tėvai pasakodavo pasakas? Tiesa, iš žvaigždžių sudarytą piešinį kiekvienas matė savaip ir lietuviai Vėžio žvaigždyną matė ne kaip vėžį, o kaip povą „vaikštinėjantį tėvo sodelyje“. Čia atsiskleidžia labai svarbi lietuviško zodiako ypatybė – jis yra suskaidytas į dvi dalis – žvėrių ir paukščių. Jei jums tėvai pasakotų žvaigždinę pasaką apie paukščius arba žvėris, tuomet paukščių žvaigždynų ieškotumėte aukštai, o žvėrių žemai. Taip nejučia į jūsų pasąmonę įsirašytų žinia, kad žiema svarbiausi žvaigždynai, kaip paukščiai, skrenda aukštai. Vasara gi atvirkščiai –Saulė dieną bėga aukštai, o naktį zodiako žvaigždynai, kaip žvėrys slenka žemai pamiškėje. Visą tai būtų tiesa, jei mūsų dangus būtų iš tiesų kietas. Taip nėra. Jis po truputi keičiasi. Šį kitimą lemia žemės sukimosi ašies labai lėtas judėjimas kūginiu paviršiumi dangaus atžvilgiu. Mokslininkai šį reiškinį vadina žemės precesija. Žemės ašis apytiksliai per 26000 metų apibrėžia kūginį paviršių. Šios slinkties dėka žvaigždynai per porą tūkstančių metų jau pastebimai nepasieks atskaitos taškų, nurodomų pasakose. Tai yra raktas, kuriuo pasinaudojus buvo nustatyta, kad lietuviškas zodiakas buvo sukurtas daugmaž prieš 6000 metų [2].
Atidžiau pastebėję to laikmečio žvaigždynų judėjimą atrastume ir atsakymą į klausimą kodėl mūsų protėviai Paukščių Taką pavadino „paukščiu taku“. Pasirodo toje dangaus vietoje, kur žiemą „bėgo paukščiai“ vasarą matėsi „ištryptas“ jų takas [2]. Taip pagal žvaigždynų padėtis nakties danguje žmonės gaudėsi laike, o tai yra gyvybiškai svarbūs duomenys!
Skaitant dangaus ženklus galime nustatyti ne tik dangaus sudedamųjų dalių pavadinimų kilmę ir amžių, bet ir kai kurių pasakų amžių (pvz: [3], [4]). Šie įverčiai paklaidos ribose sutampa su kitais būdais nustatytomis pasakų datomis. O tai savotiškai patvirtina naudojamą skaičiavimo būdą. Lyginant dangaus kūnų judėjimą su tautosakos duomenimis galima rasti žinių ne tik apie pasakas, bet ir legendas. Juk Gedimino sapną išaiškinęs Lizdeika buvo žvaigždininkas ir panašu, kad tos legendos atspindžių galima rasti danguje ir net paaiškinti kodėl mūsų valstybė savo herbu pasirinko labai seną Vyties ženklą [5]. Tai apie ką užsiminiau šiame straipsnelyje yra tik labai maža atodangą iš daug žadančios mokslo srities, leisiančios naujai pažvelgti į protėvių išmintį ir gal net ją pritaikyti naujausiems mokslo atradimams. Kęstutis Račkaitis Nuorodos:
| ||||||||||
| ||||||||||
