Naujoji Pangėja (Konkursinis straipsnis)
|
©Ryzhkov Sergey (CC BY-SA 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:American_mink.jpg Invazinės rūšys kelia begalę rūpesčių visame pasaulyje, sujaukia nusistovėjusią ramybę ekosistemose. Bet ar seniau to nebuvo? Atsakymas: Taip, buvo, bet ne tokiu žaibišku tempu. Žmogus šį procesą paspartino begalę kartų. Esame girdėję, kad Kalifornija įgyja po naują invazinę rūšį kas 60 dienų. Tai lėčiau negu Havajuose, kur nauja rūšis aptinkama kiekvieną mėnesį. Nors seniau naujos rūšys archipelage sėkmingai įsikurdavo maždaug kas 10 000 metų! Žmonės nebūtinai krausto rūšis sąmoningai, kai kuriems individams netyčia tenka pakeliauti „zuikiu“ lėktuvų bagažo skyriuose, laivų triumuose ar net turisto lagamine. Be abejo, žmonės kai kurias rūšis parsiveža siekdami kažkokios naudos, ar netgi kovoti su pirmutiniais nepageidaujamais emigrantais, pvz., rožinė vilko sraigė XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje atvežta į Havajus. Šią sraigę plėšrūnę is Centrinės Amerikos atgabeno tam, kad ji medžiotų anksčiau atvežtą rūšį didžiąsias achatinas, nes jos ėmė kenkti žemės ūkiui. Rožinė vilko sraigė iš esmės nelindo prie achatinų, bet atkreipė dėmesį į smulkias, spalvingas vietines Havajų sraigutes. Iš daugiau kaip 700 endeminių sraigių rūšių, anksčiau gyvenusių saloje, jų išnyko apie 90 procentų, o likusių sparčiai mažėja. O kodėl kai kurios atvežtinės rūšys šitaip sparčiai prisitaiko prie naujos aplinkos?Joms kraustytis „apsimoka”, nes toli palieka daugelį savo varžovų ir natūralių priešų. Taip atsikrato savo evoliucinės istorijos, tai vadinama „priešų paleidimu“. O toli palikus savo senus priešus, galima surasti naujų „naivių” organizmų ir jais naudotis. Žinoma, nauja rūšis ne visada atvežta į naujas žemes tampa biologine katostrofa, nes naujai atvykusiam organizmui gali nutikti begalė dalykų ir jis ten neįleis šaknų, pvz: dėl netinkamo klimato neranda pakankamai maisto, atvykėlis neišgyvena arba bent jau nesidaugina. Dauguma invazijų greičiausiai praslenka pro mūsų akis neužfiksuotos, todėl gali būti, kad dauguma invazijų būna nesėkmingos. Kartais invazinės rūšys gali sukelti begalę nepageidauinų padarinių. Kodėl pavadintos „Naująja Pangėja”? Ogi todėl, kad …Grįžkime vėl prie HavajųIki apsigyvenant žmogui, nebuvo ištisų organizmų kategorijų: tarp jų – ne vien graužikų, bet ir amfibijų, sausumos roplių ir kanopinių. Salose nebuvo skruzdėlių, amarų ir uodų. Žmonės labai, „praturtino” Havajus. Iki žmonėms atvykstant į Havajus, buvo tūkstančiai rūšių, kurių nebuvo niekur kitur visoje Žemėje. Daugelis šių rūšių dabar laikomos išnykusiomis arba nykstančiomis. Tai keli šimtai sausumos sraigių rūšių, dešimtys paukščių rūšių ir daugiau kaip šimtas rūšių paparčių ir žiedinių augalų. Dėl invazinių rūšių sumažėja pasaulinė gyvų organizmų įvairovė, bendras viso pasaulio rūšių skaičius. „Ir kuo toliau į ateitį, tuo biologijos pasaulis darysis ne sudėtingesnis, bet paprastesnis ir skurdesnis“, – rašė Charlesas Eltonas. Kada tiksliai prasidėjo „Naujosios Pangėjos” projektas, sunku pasakyti, bet jeigu prie invazinių rūšių priskaičiuojame žmones, tai mokslo apžvalgininkas Alanas Burdickas Homo sapiens yra pavadinęs, „ko gero, sėkmingiausiu įsibrovėliu biologijos istorijoje”. Tai procesas, kuris vyksta bent 120 000 metų, t.y. nuo tada, kai šiuolaikiniai žmonės emigravo iš Afrikos. Atvežtinės rūšys dabar taip prigijusios daugelyje kraštovaizdžių. Prisiminkime savos gimtosios žemės lopinėlį. Lietuvoje irgi auga svetimžemių augalų. Paskutiniu metu žiniasklaidoje ypač minimas Sosnovskio barštis. Tai iš Kaukazo kilęs augalas. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje bandytas auginti kaip pašarinis augalas. Vėliau jį labai išplatino gėlininkai ir bitininkai, o paskui ėmė plisti savaime. Pavojingas žmonių sveikatai – sultys sukelia odos nudegimus. Ypač pavojingas vaikams. Sudaro didžiulius sąžalynus, visiškai pakeičia buveines. Kur įsiveisia, labai sunkiai išnaikinamas. Ne ką nuo Sosnovskio barščio atsilieka ir smulkiažiedė sprigė. Tai iš Centrinės Azijos kilusi rūšis. Lietuvoje ėmė plisti nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, bet ypač išplito per paskutinius 30 metų. Miškuose sudaro ištisus sąžalynus ir stelbia daugelį vietinių augalų. Lietuvoje sėkmingai įsitvirtino ir jos giminitė bitinė sprigė, beje, iš ten pat ir kilusi. Į Europą įvežtas kaip išvaizdus dekoratyvinis augalas. Dėl gausaus nektaro mėgstamas ir bičių augintojų. Bitinė sprigė – stiprus konkurentas, išstumiantis svarbius vietinius augalus, kurie šaknimis sutvirtina dirvos paviršių. Jis gali paskatinti dirvos eroziją. Kita iš Azijos (tik rytinės dalies) kilusi rūšis – raukšlėtalapis erškėtis. Lietuvoje auginamas nuo XX a. vidurio. Sodintas pajūrio kopose, pakelėse, karjeruose siekiant sustabdyti eroziją ir dėl vertingų vaisių. Dabar ypač plačiai išplito pajūrio kopose: baigia sunaikinti buvusias jų buveines ir kai kuriuos vietinius augalus. O štai baltažiedė robinija atkeliavo iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje auginama parkuose, skveruose, bet pavojų kelia pamiškėse, miškuose, ypač pajūrio kopose augančios robinijos. Gaisrai palankūs robinijų dauginimuisi sėklomis ir šaknų atžalomis. Kuršių nerijoje gaisravietėje jų užimamas plotas kasmet padidėja maždaug 30%, sudaro tankius sąžalynus ir visiškai pakeičia buveines. Iš tų pačių geografinių platumų atkeliavo ir gausialapis lubinas, kuris į Lietuvą atvežtas XX a. pradžioje. Sėtas miškuose ir pamiškėse žvėrių pašarui, priešgaisrinėms juostoms sudaryti, dirvožemiui pagerinti. Vietovėse, kuriose įsiveisia gausialapiai lubinai, buvusios augalų bendrijos sunyksta, jų vietą užima azotamėgių augalų (daugiausia dilgėlių ir kiečių) sąžalynai. Ypač pavojingas pievų ir smėlynų buveinių biologinei įvairovei. Man patinka uosialapis klevas. Ir jis, pasirodo, atvežtas iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje pradėtas auginti 1936 m., o po 40 metų ėmė plisti upių pakrantėse, pamiškėse, dykvietėse, pakelėse. Labai lengvai plinta, nes vaisius išnešioja vėjas ir vanduo. Didžiausią pavojų kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms ir jų biologinei įvairovei. Manau, kad kiekvienas, turintis akvariumą, pažįsta kanadinę elodėją. Pasirodo, kad tai atsitiktinai įvežtas iš Šiaurės Amerikos kaip akvariumų dekoratyvinis augalas. Pirmą kartą Airijoje rasta 1836 m. Po to greitai paplito centrinės ir šiaurės Europos vandens telkiniuose. Kanadinė elodėja sudaro tankius sąžalynus ir, pakeisdama augimo sąlygas, išstumia vietines vandens augalų rūšimis. Lietuvoje gausu ne tik invazinių augalų, bet ir gyvūnų. Vienas iš tokių – kanadinė audinė, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Šiuo metu aptinkama Europoje, Azijoje bei Pietų Amerikoje. Šis gyvūnas lengvai nukonkuruoja vietines rūšis. Būtent su kanadinės audinės plitimu siejamas spartus Europinės audinės nykimas. Gyvūnas žinomas kaip paukščių lizdų plėšrūnas bei įvairių ligų nešiotojas. Manau, kiekvienas bulvių augintojas (ir ne tik) pažįsta kolorado vabalą. Tai vienas iš labiausiai žinomų žemės ūkio kenkėjų. Kolorado vabalai kilę iš centrinės Meksikos, tačiau, kasmet migruodami į Rytinę Amerikos dalį, jau 1874 m. pasiekė Atlanto vandenyno krantą. Europos bulvių laukus kolorado vabalai pasiekė Pirmojo pasaulinio karo metais. Kartu su ginklais bei maisto atsargomis juos netyčia įvežė Amerikos karinės pajėgos. O štai mangutas atkeliavo iš rytinės Azijos dalies. Šiuo metų aptinkama visoje Europoje. Jis ant žemės perinčių paukščių, varliagyvių ir roplių naikintojas. Būna, kad gyvūnai, iš Azijos nukeliauja ir į Šiaurės Ameriką. Lyg ir „apsikeičiama” gyvūnų rūšimis. Pavyzdžiui, dreisena, kuri kilusi iš Azijos – Juodosios, Kaspijos bei Aralo jūrų, vėliau paplito Europoje, o XX a. įvežta ir į Šiaurės Ameriką. Tai viena žinomiausių invazinių rūšių pasaulyje, kuri labai neigiamai veikia vandenų biologinę įvairovę bei sukelia didelių problemų pramonei, užteršdama ir užkimšdama įsiurbiamuosius vamzdžius vandens pumpavimo vietose. Augalų ir gyvūnų rūšys sparčiai migruoja ir mūsų dienomis. Vienas iš naujesnių ir įdomesnių egzempliorių yra gauruotoji šoniplauka. Gauruotoji šoniplauka Lietuvoje Gamtos tyrimų centro ir Jūros mokslų ir technologijų centro mokslininkų pirmą kartą buvo aptikta 2015 m. Kuršių mariose ir Šventosios upės žiotyse. Manoma, kad rūšis atkeliavo kartu su laivais – prisitvirtinusi prie įvairių laivo dalių. Natūraliai rūšis paplitusi Ponto- Kaspijos regione. Ši rūšis yra labai agresyvi, todėl ji gali toliau sparčiai plisti Baltijos jūros baseino vandenyse bei kelti didelę grėsmę vietinėms rūšims ir buveinėms. Nors gauruotoji šoniplauka vos yra 3-30 mm dydžio, bet yra vadinama „krevete žudike“, nes labai plėšri – ėda visus gyvūnus, kurie yra už ją mažesni (kitas šoniplaukas, žuvų mailių, žirgelių lervas ir kt.), todėl labai sumažėja žuvų populiacijos, sumažėja paukščių, varlių ir kitų vandens gyvūnų mitybinė bazė. Šios šoniplaukos yra labai atsparios deguonies trūkumui, temperatūros svyravimams, druskingumui, todėl gali plisti įvairiuose telkiniuose bei dėl savo agresyvumo pakeičia juose buveinių rūšinę sudėtį, net gali sunaikinti visas žuvis telkinyje (sunaikinus mailių, žuvų populiacija sunyksta). Lietuvos ir Europos mokslininkų nuomone, invazinės gyvūnų ar augalų rūšys pasaulyje daro didelę žalą ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai, žmogaus sveikatai, todėl būtina mažinti ir kontroliuoti invazinių rūšių plitimą. Invazinės rūšys kasmet Europos Sąjungai padaro apie 12,5 mlrd. eurų žalos, todėl ES biologinės įvairovės strategijos iki 2020 m. tikslas yra „Nustatyti ir pagal svarbą surūšiuoti invazines svetimas rūšis ir jų patekimo kelius, prioritetines rūšis kontroliuoti arba išnaikinti, o patekimo kelius valdyti taip, kad būtų užkirstas kelias naujų invazinių svetimų rūšių introdukcijai ir įsikūrimui“. Todėl pažiūrėkime, ką vežamės užantyje. Pijus Milašius Informacijos šaltiniai ▲
| ||||||||
| ||||||||
