Laiškas ateičiai (Konkursinis straipsnis)
|
©cocoparisienne | https://pixabay.com/illustrations/hands-globe-earth-protection-1222866/ Mieloji ateitis, Kaip ten viskas? Ar tu nebaisi, nepavojinga, nedestruktyvi, nežalojanti? Ar išties esi miela? Ar galų gale mes susivienijome, ar nugalėjome tą, didžiausią visos planetos grėsmę, klimato kaitą. Ar visą laiką tiesiog tyliai stebėjome mirštančius namus, tačiau patys nepasikeitėme? Šį laišką rašau, nes tu vienintelė žinai atsakymus į visus šiuos klausimus, o mes vieninteliai dar turintys galimybę šiuos atsakymus pakeisti. Aš turiu daug energijos ir negaliu paprasčiausiai sėdėti vienoje vietoje, aš noriu įkvėpti kitus, aš noriu kovoti už šią nuostabią planetą, aš tiesiog privalau padėti! Kartu mes turime be galo daug energijos, todėl pakeisti tave – ateitį mes tikrai galime, bet viskas priklauso nuo to ar mes atsibusime, atsistosime, susiimsime ir pasikeisime dabartį.
Girdėjau daug pasakojimų apie tave. Žinoma, tikslaus tavo paveikslo dabartis nupiešti negali, tačiau tu gali būti pakankamai tiksliai nuspėjama. Rinkdami įvairius duomenis mokslininkai sukūrė nemažai skirtingų ateities prognozių. Vienos pesimistiškos, kitos optimistiškos, o dar kitos labiau realistiškos. Bloga žinia yra ta, kad dabar jau neabejotinai pasieksime 1,5°C (pasaulio vidutinės temperatūros padidėjimas 1,5 laipsniais), o net ir pačios optimistiškiausios prognozės, dėl klimato kaitos kelia grėsmę ne tik maisto ir vandens atsargoms skirtoms milijonams žmonių, bet ir tolimesnėms, dar tragiškesnėms pasekmėms, kaip intensyvesnis augalų ir gyvūnų nykimas, jūros lygio kilimas, ekstremalios oro sąlygos it taip toliau. Kadangi neturime siurblio galinčio paprasčiausiai išsiurbti iš atmosferos visas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, mūsų jau persipildę CO2 sąvartynai atmosferoje vis didės jei nepadarysime progreso. Nepaisant to, pagrindinės pramoninės valstybės net nesilaiko savo pažadų ir susitarimų pasirašytų Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje (COP 21).
Tačiau gera naujiena yra ta, kad mūsų ateitis priklauso nuo mūsų dabartinių veiksmų. Mes turime galia pakeisti savo ateitį ir priklausomai kaip mes tą galią panaudosime ateities scenarijai gali smarkiai skirtis. Taigi, norint pristabdyti vidutinės temperatūros pakylimą, bent iki 2°C, mes turime nedelsdami nutraukti iškastinio kuro pramonės plėtrą, reikalauti pokyčio visoje sistemoje, nes perėję šią 2°C ribą, leisime nebesuvaldomiems reiškiniams laimėti karą. Tokiu atveju, mūsų ateitis gali tapti nebeatpažįstama. Labai tavęs atsiprašau. Atsiprašau už viską, viską ką mūsų klaidos sunaikino, už viską ką jos sužeidė, už visus, kuriuos mes pamiršome galvodami tik apie save. Žmonės daro daug klaidų, mes tikrai nei vienas nesame puikūs, bet tikiuosi, kad ateityje mes būsim vadinami ne tie, kurie pasidavė, o tie kurie nugalėjo. Nes mes nesame blogi, mes tiesiog esame žmonės. Juokinga pagalvojus, jog kadaise manėme esą visos Saulės sistemos viduryje, tvirtai tikėjome geocentrizmu – teorija teigiančia, kad Saulė ir kitos planetos sukasi aplink mus, „pačius svarbiausius“. Tokios Saulės sistemos modelis gyvavo daug šimtmečių, netgi iki XVI a. Dabar mums ši idėja atrodo paprasčiausiai nesąmoninga. Tačiau mes vis dar save laikome pačia galingiausia, protingiausia, svarbiausia gyvybe visoje planetoje. Dabar mes šį pasaulį vadiname mūsų, nors gerai žinome, kad žemei jau yra apie 4.5 milijardo metų, o žmonijai tik apie 200 tūkstančių, kad gamta mums nepriklauso, ištiesų mes priklausome gamtai. Žmonės, gyvūnai, gėlės, upės, jūros, žuvys, kalnai, debesys, sniegas, medžiai, visi mes esame gamtos dalis. Kartu sudarome sistemą, kuri dėl žmonių, egzistuojančių tik apie 0.004 % visos planetos istorijos, griūna. Kaip galime vadinti save išmintingiausia gyvybe? Suprantu, kad kuriame tikrai be galo įmantrias technologijas: virtualią realybę, robotus, humanoidus, dirbtinį intelektą, autonomines transporto priemones ir taip toliau, bet dauguma tokių išradimų neparodo kokie mes išmintingi, tik parodo kokie mes pasidarėme tingūs. Kodėl nenaudojame savo visos išminties kovojant su klimato kaita? Kodėl mes atimame karvių, kiaulių, vištų ir kitų gyvūnų gyvybes, kad pradžiugintumėm savo skonio receptorius? Kodėl mes žudome? Kodėl mes vis intensyviau naikiname šią planetą? Kartais, man tai sunku suprasti... Dabartiniame pasaulyje mes gyvename suvokdami tik be galo mažą realybės dalį. Prieš mus auga kažkas labai galingo. Kažkas nuo ko gali priklausyti net mūsų pačių gyvybė. Bet mes nevisi sureaguojame. Dauguma pamirštame šią realybę, ir gyvename toje pačioje, mūsų pačių sukurtoje rutinoje. Atsikėlę ryte išsivalome dantis, pavalgome pusryčius, dieną praleidžiame darbe arba mokykloje, pastovėję ilgame kamštyje, grįžtame namo, pavalgome vakarienę, vėl išsivalome dantis ir einam miegoti. Amžinai įstrigę tokioje dirbtinėje realybėje nepilnai suprantame kas ištiesų yra sausros, potvyniai, ekstremalūs oro reiškiniai, jūros lygio kilimas, vandens tarša, maisto atsargų stoka, rūšių nykimas ir taip toliau. Manau, kad geriausiai galime suprasti klimato kaitą, kai parodome savo meilę gamtai, kai jaučiamės mylimi gamtos, kai bent trumpam ištrūkstame iš šios žmonių sukurtos realybės ir susijungiame su gamta. Tokiu būdu imame pastebėti, kad mūsų veikla smarkiai veikia gamtą, o gamta smarkiai veikia mus. Realybė yra ta, kad jau 50 metų žinojome klimato kaitos pavojus ir žmonių veiklos įtaką planetai, tačiau per šiuos 50 metų beveik nieko dėl to nepadarėme. Tik pasiekėme dar vieną rekordą - aukščiausią C02 koncentraciją mūsų atmosferoje (412 ppm). Kasmet didėja ne tik pati CO2 koncentracija, bet ir tos koncentracijos didėjimo tempas. Prasidėjo šeštasis masinis nykimas (penktasis masinis nykimas buvo prieš 66 milijonus metų, kai išnyko dinozaurai). Kasdien išnyksta virš 200 rūšių. Ir tai yra dar ne viskas, ką gali padaryti šios CO2 molekules skraidžiojančios virš mūsų galvų. Baisu! Galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai visi bus paveikti maisto, vandens trūkumų, kylančio jūros lygio, stichinių nelaimių arba klimato migrantų antplūdžio. Tokia ateitis gali būti visai netoli, tačiau kad jos išvengtumėm vidutinės pasaulio temperatūros pakilimas turi laikytis kuo toliau 2°C. Nebeužtenka tik rūšiuoti šiukšles, duše praustis trumpiau, valgyti mažiau mėsos ar keliauti rečiau. IŠSIVYSČIUSIOS ŠALYS PRIVALO SUMAŽINTI SAVO IŠMETAMĄ CO2 KIEKĮ 11% PER METUS, PRADEDANT NUO DABAR (https://www.cut11percent.org/).
Kai norime, mes galime! Kad ir kaip keistai skambėtu, aš noriu, kad visi būtumėm tokie pamišę, kad kiekvienas nuoširdžiai tikėtumėm, kad turim galią pakeisti pasaulį, nes tik tokiems individams galiausiai pavyksta. Mus visus, dabartį ir ateitį sieja daug nuostabių praeities pasiekimų, laimėjimų, sukūrimų. Mus sieja stiprios, įkvepiančios, paprasčiausiai stulbinančios asmenybės ir gražios jų idėjos. Viena nedidukė, tačiau labai išmintinga mergaitė ir jos visai nedidukė, tačiau galinga idėja, tokiu būdu papurtė visą planetą. Greta Thunberg – šešiolikmetė aplinkosaugos aktyvistė iš Švedijos. Ji įkvepia, nes nebijo išeiti iš kasdieninės rutinos – komforto zonos ir kovoti už tai, kas, jos manymu, yra teisinga. Kaip gi išsaugosime žmonijos progresą, dėl kurio taip dirbome? Kam bus reikalingi visi faktai kuriuos išmokome mokykloje jei pralaimėsime karą prieš klimatą? Klimato kaita yra baisiausia visam pasauliui gresianti krizė, tačiau kodėl mes visai nereaguojame? Kodėl tai mums nerūpi? Klausdama savęs tokių klausimų Greta nusprendė kažko imtis. 2018 m. Rugpjūčio 20 d. ji surengė pirmąjį mokyklos streiką. Tą dieną, vietoj mokyklos ji sėdėjo prie Švedijos parlamento slenksčio. Tai, kas prasidėjo nuo vienos mergaitės, tapo tarptautiniu judėjimu. Dabar milijonai vaikų ir suaugusių streikuoja, kad pagaliau priverstų politikus rimtai žiūrėti į ateitį ir rimtai vertinti klimato kaitą. Dėl kai kurių dalykų verta laužyti taisykles, o klimato kaita tikrai yra vienas iš jų. Greta teigia, kad „Jei keli vaikai gali gauti antraštes visame pasaulyje tiesiog nevaikščiodami į mokyklą, tada įsivaizduokite, ką mes visi galėtume padaryti kartu, jei tik labai norėtume“.
Dabartinis pasaulis kaip ir tau - ateičiai, man kartais pasirodo labai keistas. Laikas bėga kaip įgalėdamas greičiau, tačiau mes neskubame keistis. Laikas mažiems žingsneliam baigėsi, liko tik visai nedaug laiko dideliems pokyčiam. Mūsų misija - nepralaimėti šių lenktynių su laiku. Mūsų misija - ne tik išgyventi, bet ir nugalėti šį karą prieš klimato kaitą. Mūsų misija – nuo katastrofos išgelbėti tave. Vis dėl to, aš tikiu mūsų karta. Žiūrėdami į save iš toliau, mes mokame gėriau suvokti, kad tai kas paprasčiau ne visada yra teisingiau. Kiekvieną dieną susiduriame su problemomis, dirbdami kartu sugebame įveikti iššūkius, esame sukūrę tikrai nuostabių ir be galo gražių dalykų. Niekad neprarasdami noro ir vilties sugebame pasiekti tai, ką ankščiau vadinome neįmanomą. Jei tik pakankamai norime, galime tapti paprasčiausiai nuostabūs. Ir kaip kartą pasakė be galo nuostabi asmenybė (Greta Thunberg): „Negalime išgelbėti žemės, žaisdami pagal taisykles. Taisyklės turi būti pakeistos. Viskas turi keistis, ir tai turi prasidėti šiandien“. Linkiu tau-ateičiai stiprybės. Tikiuosi išgirsti gerų naujienų. Lik sveika. Augustė Sturlytė, Briuselio II-oji Europinė mokykla, 10 kl. Naudoti paveikslėliai:
Naudoti šaltiniai:
| |||||||||||
| |||||||||||
