Mokslo ir technologijų pasaulis

Remiantis nedidelio naujo tyrimo rezultatais, klausantis greito tempo muzikos sporto klube, gali pagerėti rezultatai.

Mokslininkai tvirtina, kad, kai sportuojančios moterys klausėsi populiariosios muzikos, kurios tempas viršijo 170 taktų per minutę, jos ėmė labiau stengtis, ypač atlikdamos ištvermę lavinančius pratimus, tokius kaip greitas ėjimas, bėgimas ar važiavimas dviračiu treniruokliu, skelbia sciencealert.com.

Kita vertus, kilnojant svarmenis ar atliekant intervalinę treniruotę, muzikos poveikis buvo mažesnis, tačiau vis tiek teigiamas.

„Išsiaiškinome, jog, klausantis greito tempo muzikos sportuojant, širdies ritmas buvo aukščiausias, o įdedamos pastangos atrodė mažiausios negu visai nesiklausant muzikos“, – sakė Italijoje esančio Veronos universiteto fiziologas Luca Ardigo.

„Tai reiškia, kad pratimai atrodė mažiau varginantys, tačiau buvo labiau naudingi, kalbant apie fizinės būklės gerinimą“, – pridūrė jis.

Būtina pabrėžti, jog tyrėjų naudota imtis yra gana maža – tik 19 geros fizinės būklės moterų. Nepaisant to, pradiniai studijos rezultatai papildo augančius tyrimus, susijusius su muzikos poveikiu fiziniam pajėgumui. Nors ši sritis domina psichologus ir neuromokslininkus ne vieną dešimtmetį, šiuo metu turimi įrodymai tebėra nevienareikšmiai.

Kai kurie tyrėjai mano, kad muzika sumažina įdedamų fizinių pastangų suvokimą, padidina mėgavimąsi atliekamais pratimais ir fizinį pajėgumą. Tam tikrais atvejais muzika net atitolina nuovargio pojūtį arba padidina ištvermę, todėl ji, galima sakyti, veikia kaip „legali fizinį pajėgumą didinanti medžiaga“.

Visgi išsiaiškinti, kokios muzikos naudingiausia klausytis atliekant konkrečius pratimus, yra daug sudėtingiau nei atrodo. Muziką sudaro tiek daug subtilių niuansų ir ypatybių, ką jau kalbėti apie žmogaus fiziologijos įmantrybes.

Praėjusiais metais atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad, palyginus su tyla, greitesnio nei 130 taktų per minutę tempo dainos pagerino rezultatus itin intensyviai minant dviračio pedalus, sumažindamos besitreniruojančiųjų įdedamų pastangų suvokimą, t. y. žmonėms atrodė, jog sportuoja ne taip smarkiai, todėl pratimą atliko ilgiau. Taip pat labiau padidėjo jų širdies ritmas ir kvėpavimo dažnumas.

Kito tyrimo, atlikto 2011 m., metu buvo išsiaiškinta, kad polinkis klausytis greitesnio tempo muzikos didėja su pratimų intensyvumu. Vis dėlto dar yra labai daug neaiškių smulkmenų, todėl naujojo tyrimo metu dėmesys buvo sutelktas į rezultatų analizę esant skirtingoms treniruotėms.

Ištvermės arba didelio intensyvumo treniruočių metu tyrimo autoriai stebėjo 19 moterų, kai jos klausėsi lėto tempo (90–110 taktų per minutę), vidutinio tempo (130–150 taktų per minutę) ir greito tempo (170–190 taktų per minutę) populiariosios muzikos. Buvo matuojamas kiekvienos dalyvės širdies ritmas ir fizinio krūvio suvokimas.

Pasibaigus tyrimui, mokslininkai padarė išvadą, jog, atliekant didelio intensyvumo pratimus, naudingas muzikos poveikis buvo didesnis.

Klausantis greitesnio tempo dainų, pratimai atrodė lengvesni, reikalaujantys mažiau pastangų. Tikriausiai todėl tyrimo dalyvės sportavo smarkiau.

„Vadinasi, muziką galima laikyti svarbia priemone stimuliuoti žmones, atliekančius mažo intensyvumo fizinius pratimus“, – rašė autoriai.

Žinoma, prieš darant bendras išvadas, tokius rezultatus reikėtų atkartoti daug didesnėje ir įvairesnėje tiriamųjų grupėje, kurioje būtų ir vyrų, nesportuojančių asmenų bei vyresnio amžiaus žmonių.

„Dabartiniame tyrime nagrinėjome muzikos tempo įtaką darant įvairius pratimus, tačiau ateityje taip pat norėtume paanalizuoti kitų muzikos ypatybių, pavyzdžiui, žanro, melodijos, žodžių, poveikį atliekant ištvermės ir didelio intensyvumo treniruotes“, – nurodė L. Ardigo.

Studijos rezultatai buvo išspausdinti akademiniame žurnale „Frontiers of Psychology“.