Mokslo ir technologijų pasaulis

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas viename interviu yra sakęs, kad alkoholizmas yra svarbiausia Rusijos visuomenės problema po korupcijos. 2001 m. Rusijoje nuo nehigieniškai pagaminto alkoholio (visi žinome žodį „samagonas“) apsinuodijimo mirė 47 000 žmonių, o 2002 m. dėl neblaivių vairuotojų eismo įvykiuose žuvo apie 30 000 žmonių, dar 147 000 buvo sužaloti.

Spirito statistika

Dar prieš keletą metų, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vienas iš penkių vyrų Rusijos Federacijoje mirdavo dėl su alkoholiu susijusių priežasčių. Net 25% Rusijos vyrų mirdavo nesulaukę nei 55 metų.

Pastaraisiais metais situacija lyg ir gerėja: 2019 m., lyginant su 2003 m., alkoholio suvartojimas Rusijoje buvo sumažėjęs apie 40 proc. To pasiekti padėjo tiek alkoholio prekybos ribojimai, tiek sveikesnio gyvenimo skatinimas. Su tuo PSO ekspertai siejo ir pastaraisiais metais išaugusią vidutinę gyvenimo trukmę Rusijoje. Bet alkoholizmo mastai šalyje išlieka dideli.

Neabejotina, kad dabarties problemų priežastys slypi gilioje praeityje. Kodėl būtent spiritinių gėrimų Rusijoje buvo ir vis dar yra vartojama tiek daug ir kas šią tautą privedė prie tokios spirito tvaiku atsiduodančios bedugnės?

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Vodka Rusijos istorijoje praktiškai visuomet užėmė „garbingą“ vietą, ypač bolševikinio režimo pradžioje, nes (panaudosiu istoriko Algirdo Jakubčionio originalią mintį) rusai gėrė viską, kas dega.

Draudė girtuokliauti, bet valdė alkoholiu

V.Putino režimas ne pirmasis bando kovoti su alkoholio vartojimu Rusijoje. Šios šalies istorija įvairialypė: su vodka kovoti bandė imperijos paskutinysis caras, pasitelkdamas sausąjį įstatymą Pirmojo pasaulinio karo metu, dėmesio vertas ir Nikitos Chruščiovo destalinizacijos momentas (nes kaip žinia, Stalinas gėrė, bet dar daugiau vertė gerti kitus savo aplinkos komunistus, įskaitant ir patį N.Chruščiovą), nepamirštas ir paskutinysis Sovietų Sąjungos lyderis, ryžtingai kovojęs su alkoholiu 1985 m.

Tačiau nepaisant įvairiausių draudimų rusai ir toliau gėrė. Kodėl? Nes tai įsišakniję juose dar nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Apie visą tai sužinoti galime perskaitę politikos mokslų docento iš Vilanovos universiteto – Mark‘o Lawrence'o Schrad‘o – knygą „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“.

Klausiate, prie ko gi ta politika? Atsakymas trumpas – prie viso to įsisukusio „pragaro“ Rusijos platybėse, o geriausiai šiuo atveju Rusiją atspinti Winston‘o Churchill‘io 1939 m. išsakyta mintis: „Russia is a riddle wrapped in a mystery inside an enigma”.

Komplikuotas Rusijos politinis vystymąsis

Būtent politika yra esminis dėmuo M. L. Schrad‘o darbe, tyrinėjant alkoholizmo problemą Rusijoje. Ir visai nesvarbu, ar tai Rusijos imperija, ar SSRS, ar Rusijos Federacija. Visais laikais alkoholis dominavo rusų politikoje kaip ir politika dominavo vodkos monopolyje.

Juk girtą tautą yra kur kas lengviau kontroliuoti, tiesa? Taigi, rusai-lyderiai ėmė vodką ir jos pagalba transformavo žmones į „paklusnius šunyčius“, besąlygiškai ieškančius bent lašelio aqua vitae ir pasirengusius padaryti bet ką.

Puikiausiu pavyzdžiu čia galėtų būti Antrasis pasaulinis karas, rytinė fronto linija. Vieša paslaptis, kad sovietų kariai fronte buvo vaišinami vodka, tiksliau tariant, gaudavo sunormuotą kiekį alkoholio tam, kad neatsitrauktų, jaustųsi drąsūs ir nenugalimi priešo.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, „kasdien į frontą riedėdavo vienas ešalonas, apie 50 vagonų spirito. Maisto kareiviams stigo, bet alkoholio – pakako“.

Taigi, vodka fronte tarnavo kaip galingas įrankis karui laimėti, padrąsinęs jaunuolius iš esmės mirčiai.

Vodka buvo neatsiejama rusiškojo identiteto dalis tol, kol galutinai savo spiritiniu tvaiku nepersmelkė kultūros ir visuomenės, o svarbiausia, politikos.

Petro Didžiojo degtine varomos šventės, Stalino vėlyvos vakarienės (teoriškai) su prezidiumu (bet praktiškai – gėrimo sesijos) – šie ir daugelis kitų istorijos epizodų vaizduoja būtent tokią rusiškąją politiką – permirkusią vodka.

(Ne)laimėjimai kovoje prieš vodką

Kartą demokratijos ir žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas pareiškė: „Alkoholizmas mūsų šalyje yra nacionalinė katastrofa“. Istorija rodo, kad keletas žmonių bandydami „kažką daryti“ sprendžiant šią situaciją pasiekė pražūtingų rezultatų.

Pirmojo pasaulinio karo mobilizacijos metu caras Nikolajus II įvedė prohibiciją, todėl rusai įsiveržė į Vokietiją daug greičiau, nei tikėtasi (kareiviai buvo blaivūs, priešingai nei Rusijos ir Japonijos karo metu 1905 m.).

Viskas būtų pozityviai pateisinama, jei ne staigus ekonomikos smukimas, nes vyriausybės biudžetas negavo jokių pajamų įplaukų už vodkos gamybą ir prekybą.

Dėl to nukentėjo blaivūs kareiviai, negavę nei skatiko iš valstybės už pastangas kare dėl valstybės. Taigi, vienaip ar kitaip vodka „spausdino pinigus“.

M. L. Schrad‘as savo knygoje suformuluoja teiginį: vėlesni įvykiai, kaip hiperinfliacija ir pyktis dėl (legalaus) aqua vitae trūkumo prisidėjo prie situacijos, kurioje viskas baigėsi komunistų atėjimu į valdžią.

Kaip bebūtų, V. Leninas griežtai kovojo su alkoholiu, tačiau jo pastangos nuėjo veltui – Stalinas pirmai pasitaikiusiai progai „atsuko“ nacionalinius vodkos čiaupus ir įvedė degtine permirkusį režimą.

Krauju susitepęs Jurijus Andropovas savo šalyje pagarsėjo kaip netradicinių būdų šalininkas. Jis pradėjo operaciją „Tralas“ - visoje šalyje imta rengti pravaikštininkų ir girtų asmenų gaudynes restoranuose, kino teatruose, pirtyse, metro stotyse ir parkuose.

Taip pat sumažino, bet nepadidino vodkos kainų: „Pigūs „Andropovkos“ buteliai turėjo atitraukti žmones nuo pavojingo samogono. Tačiau, nors bausmės buvo sugriežtintos, naminė degtinė ir toliau buvo varoma, ypač kaimo vietovėse.“

Kalbant apie M. Gorbačiovo kovą „Tai buvo plačiausias antialkoholinis judėjimas nuo 3 dešimtmetyje įkurtos <...> Kovos su alkoholizmu draugijos laikų“ ir ne be reikalo, nes 1985 m. suvestinės duomenys šokiravo – alkoholio prekyba sudarė ketvirtadalį visos SSRS mažmeninės prekybos.

Taigi, pasitelkdamas įvairias priemones kovai M. Gorbačiovas vieną visuomenės pusę „traukė iš bedugnės“, o kitą – stūmė, nes sparčiai ėmė daugėti pogrindinių prekiautojų, kurie pardavinėjo samagoną ir jo surogatus.

Posovietinės ekonominės katastrofos metu, Borisui Jelcinui atėjus į valdžią, degtinė tapo de facto valiuta.

Nuo senų laikų

Pasak M. L. Schrad‘o, už per amžius susiformavusį rusų atsidavimą degtinei ,,dėkoti“ tikriausiai reikėtų Ivanui Rūsčiajam, nes jis buvo viso to pradininkas. Jam valdant vodka pakeitė alų, midų ir vyną.

Bet pirmasis 1591 m. pastebėjęs ir aprašęs vodkos teikiamą naudą valstybei buvo Anglijos ambasadoriaus Gilesas Fletcheris vyresnysis, kuris „atkreipė dėmesį, kad prekyba gėrimais tampa vis svarbesniu caro pajamų šaltiniu ir vis didesne našta valstietijai.“

Anglo teigimu, „Per Kazanės apsiaustį <...> Ivanas susidomėjo valdiškomis smuklėmis, kurias totoriai vadino kabak. Grįžęs į Maskvą jis įsakė sukurti Rusijoje valstybinių kabakų sistemą, uždrausdamas privačias korčmas, kad visas prekybos gėrimais pelnas plauktų tiesiai į Ivano iždą.“ Taigi, valstybė įvedė kontrolę degtinės mokesčių srityje.

Rusijos carinės imperijos apogėjaus laikais XVIII-XIX a. pajamų iš alkoholio užtekdavo visoms didžiausios nuolatinės kariuomenės Europoje surinkimo ir išlaikymo išlaidoms ir dar likdavo pinigų prabangiems caro šeimos rūmams statyti.

Rusijos valdžia ilgą laiką kontroliavo kiekvieną šalies alkoholio prekybos dalį – nuo gamybos iki vartojimo.

Degtinė, kaip jau žinote, yra šitokį pelną nešanti monopolija, kad iki trečdalio valstybės pajamų kadaise buvo gaunama vien tik iš alkoholio, ypač degtinės, kuri niekada nebuvo brangi ir visada buvo ypač lengvai pagaminama. Tiesa, dabar degtinės masinę gamybą kontroliuoja oligarchai ir biudžeto pajamos iš jos pardavimų Rusijoje sumažėjo.

Degtinė reikšmė Rusijos ekonomikai yra šiek tiek panaši į naftos reikšmę JAV dėl keleto priežasčių: abi pramonės šakos daro didelę įtaką vyriausybei ir vidaus politikai, taip pat jos abi yra pramonės milžinės (atitinkamose valstybėse), turinčios didelį ekonominį poveikį valstybei.

Degtinė – Rusijos politinė katastrofa

Apibendrinant reikėtų pabrėžti, jog Rusijos lyderiai visais laikais alkoholį naudojo kaip galingą ir daugybę kartų pasiteisinusį ginklą žmonių kontroliavimui, mūšių pergalėms pasiekti, savo valdžios įtvirtinimui ir kitais politiniais sumetimais.

Pasiektas rezultatas yra, švelniai tariant, apverktinas, nes iki 1985 m. „Rusijoje buvo suvartojama vidutiniškai 14,9 litro gryno alkoholio vienam gyventojui per metus, kai tuo tarpu PSO duomenimis daugiau nei 8 litrai alkoholio jau kelia grėsmę bendrai gyventojų sveikatai.“ 2003 m. šis skaičius buvo peržengęs 20 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui per metus ir netgi dabar siekia apie 12 litrų, nors Rusija jau pernelyg nebeišsiskiria iš kitų Europos šalių. Bent pagal oficialią statistiką.

Griežčiausi imperijos carai ir kiti tironai, tokie kaip Stalinas, dažnai vartojo vodką, kad išlaikytų pusiausvyrą savo aplinkoje ir visoje šalyje, paprastai tariant, kad baudžiauninkai būtų „laimingi“ ir pakankamai pasyvūs, jog nekiltų maišto banga.

Apskritai visoje Rusijos istorijoje buvo siekiama visuomenę vodkos pagalba transformuoti į politiškai neaktyvius, išsiblaškiusius, nerūpestingus bei neatsakingus piliečius, nes tokie jie buvo kur kas parankesni autokratinei, o vėliau ir totalitarinei valdžiai.

Na, o šio straipsnio pagrindinis šaltinis savo kruopščiu darbu konstatuoja faktą, kad nesaikingumas nėra nei etninė, nei genetinė, bet politinė katastrofa, kurią sukūrė autokratijos institucijos, vyraujančios Rusijoje iki šiol.

Rengiant straipsnį buvo naudojamasi šiais šaltiniais:

• https://www.who.int/substance_abuse/publications/en/russian_federation.pdf
• J. Važgauskaitė „Alkoholis sovietmečiu: gėrė viską, kas dega ir kūrė anekdotus apie Gorbačiovą“, 2019.
• M. L. Schrad, „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“, 2016.
• Tulip Mazumdar, „Vodka blamed for high death rates in Russia“.
• The Guardian, „Russian alcohol consumption down 40 per cent since 2003 - WHO".