Mokslo ir technologijų pasaulis

Įsivaizduokite, kad norėdami pasimylėti, turite laukti 100 metų. Būtent taip gyvena Grenlandijos rykliai – 5 metrų ilgio grobuonys, kurių gyvenimo trukmė siekia 400 metų (o tai reiškia, kad šie sutvėrimai yra ilgiausią gyvenimo trukmę turintys stuburiniai pasaulyje). Negana to, šių ryklių patelės būna pasirengusios reprodukcijai ne anksčiau nei sulaukusios 156 metų amžiaus.

Šaltųjų vandenų fiziologas Michaelas Oellermannas iš Loligo sistemų Viborge (Danija), kuris buvo vienas tyrimo apie Grenlandijos ryklius autorių, sako, kad šių ryklių ilgaamžiškumas yra stulbinantis. Jis atkreipia dėmesį, kad vandenynai yra itin pavojingi, kur bet kada gali užklupti grobuonys, badas ir ligos.

Jau seniai buvo manoma, kad Grenlandijos rykliai (Somniosus microcephalus) yra ilgaamžiai. Dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje vienas žuvų biologas sužymėjo 400 šių ryklių ir išsiaiškino, kad jie per metus paauga vos po 1 centimetrą, o tai demonstruoja ilgaamžiškumą. Tiesa, tąkart mokslininkams nepavyko išsiaiškinti grenlandijos ryklių gyvenimo trukmės.

Jūrų biologas Johnas Steffensenas iš Kopenhagos universiteto gavo stuburkaulio gabaliuką iš šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje pagauto grenlandijos ryklio – jis tikėjosi, kad ant kaulo bus augimo žiedai, pagal kuriuos bus galima paskaičiuoti gyvūno amžių. Tokių žiedų J. Steffensenas nerado, todėl pasikonsultavo su datavimo radioaktyviąja anglimi ekspertu Janu Heinemeieriu iš Aarhuso universiteto Danijoje. J.Heinemeieris pasiūlė pamėginti nustatyti amžių iš gyvūno akių lęšių. Šiuo atveju reikėjo išmatuoti akių lęšiuose įvairaus pobūdžio anglies kiekį.

Tada sekė sunkioji dalis. J.Steffensenas ir jo buvęs studentas Julius Nielsenas praleido kelerius metus rinkdami negyvus grenlandijos ryklius, kurie dažniausiai būdavo patekę atsitiktinai į žvejų tinklus, skirtus gaudyti žuvims. Tuomet jie pasitelkė neįprastą techniką – jie ieškojo didelių anglies-14 kiekių, kuris yra sunkusis izotopas, užsilikęs po atominių bombų bandymų praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje.

Papildoma anglis po bombų sprogimų septintojo dešimtmečio pradžioje pateko į vandenynų ekosistemas – o tai reiškia, kad ši medžiaga pateko ir į nejudančias gyvūnų kūno dalis, kaip antai akių lęšius. Pasinaudojus šia technika, mokslininkai padarė išvadą, kad abu jų sugauti rykliai, kurių abiejų ilgis buvo mažesnis nei 2,2 metro, gimė po XX amžiaus septintojo dešimtmečio. Dar vienas nedidelis ryklys gimė 1963 metais.

Mokslininkai šiuos gerai išsilaikiusius ryklius panaudojo kaip atskaitos taškus augimo kreivei, pagal kurią galima būtų apskaičiuoti ryklių amžių, remiantis jų dydžiu. Kad tai atliktų, jie pradėjo nuo fakto, jog Grenlandijos rykliai gimsta maždaug 42 centimetrų ilgio. Jie taip pat pasinaudojo technikomis, kurios įprastai naudojamos apskaičiuoti nuosėdų amžių – pavyzdžiui kasinėjant archeologines iškasenas, remiantis matavimu radioaktyviąja anglimi ir kokiame gylyje nuo paviršiaus šios iškasenos buvo rastos. Šiuo atveju mokslininkai ėmė koreliuoti datavimą radioaktyviąja anglimi su ryklių ilgiu – kad apskaičiuotų jų amžių. Mokslininkai leidinyje „Science“ pranešė, kad seniausias ryklys buvo 392 metų amžiaus, su 120 metų paklaida.

Tai reiškia, kad Grenlandijos rykliai yra ilgaamžiškiausi stuburiniai gyvūnai ir lenkia artimiausius persekiotojus žymiu skirtumu – Grenlandiniai banginiai sulaukia „vos“ 211 metų amžiaus. Ir turint omenyje tai, kad besilaukiančios patelės yra 4 metrų ilgio, jos nesusilaukia jauniklių anksčiau nei sulaukus 150 metų amžiaus.

M.Oellermannas jaučiasi sužavėtas ne tik šių ryklių amžiumi, bet ir tuo, kaip J.Nielsenas ir jo kolegos sugebėjo išsiaiškinti šį dalyką. Anot jo, kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną atominės bombos padės nustatyti jūrinių ryklių ilgaamžiškumą?

Jis ir kiti mokslininkai mano, kad šaltas vanduo padeda prailginti šių gyvūnų gyvenimo trukmę sulėtinant jų augimą ir biocheminį aktyvumą. Su tuo sutinka ir genetikas Shawn Xu iš Mičigano universiteto, kuris sako, kad šaltas vanduo padeda sulėtinti šių gyvūnų medžiagų apykaitą – tačiau tai ne viskas. 2013 metais jo atliktas tyrimas su apvaliosiomis kirmelėmis parodė, kad šaltis taip pat gali aktyvuoti senėjimą lėtinančius genus, padeda gyvūnui geriau sutraukti baltymus, atsikratyti DNR žalą darančių molekulių ir net geriau kovoti su infekcijomis – o tai taip pat prailgina gyvenimą. Jis teigia, kad šalčio aktyvuojamos molekulės yra saugomos evoliucijos metu visoje gyvūnų karalystėje – o visa tai greičiausiai egzistuoja ir Grenlandijos rykliuose.

Paulas Butleris nesistebi, kad šie gyvūnai gyvena tokiuose šaltuose vandenyse. 2013 metais sklerochronologas (mokslininkas, kuris studijuoja bestuburių gyvūnų kietųjų audinių augimą) iš Bangoro universiteto (Didžioji Britanija) aprašė 500 metų senumo kietąjį moliuską Arctica islandica, randamą šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Nors šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje apsigyveno dvi ilgaamžės rūšys, P.Butleris netiki, kad tokių ilgaamžių rūšių yra daugiau. Jis sako, kad ateityje ilgaamžių rūšių atrasim ir daugiau, tačiau tai veikiau yra išimtys.