Mokslo ir technologijų pasaulis

„Nužudyk mane arba priimk mane tokį, koks esu. Nes aš nepasikeisiu“, – 1783 m. markizas de Sade'as rašė savo žmonai laiške iš kalėjimo. Markizas, kuris dabar yra žinomas kaip vienas labiausiai šokiruojančių visų laikų autorių, kitų pasirinkimų nematė. Net tam, kad išvengtų kalėjimo bausmės, jis atsisakė atsisakyti to, ką laikė savo tikrąja prigimtimi.

Apie markizą de Sadą, amoralų aristokratą, iš kurio pavardės kilo žodžiai „sadizmas“ ar „sadomazochizmas“, girdėję beveik visi. Jo veikaluose filosofija pinasi su pornografija, atvirai atsiveria smurtinės seksualinės fantazijos, gausu šventvagystės epizodų.

Jis daug metų praleido kalėjimuose ar bepročių prieglaudose, po jo mirties jo knygos daugelyje šalių buvo uždraustos, o garsiausia jo knyga „120 Sodomos dienų“, kuriame pasakojama apie keturis palaidūnus, ieškančius lytinio pasitenkinimo orgijose, kurios vis žiaurėja, pirmąkart išleista tik 1904 m.

Tai pagrindiniai faktai, žinomi daugeliui. Tačiau už jų slypi ir didesnė istorija. Su ja 280-ųjų de Sade'o gimimo metinių proga kviečiame susipažinti.

Markizas de Sade'as negyveno vakuume – jo pasaulėžiūrą formavo jo laikų filosofinės idėjos, ir jo literatūra, kokia šokiruojanti bebūtų, padarė įtaką kitiems mąstytojams.

Dabartinį skaitytoją gali nustebinti, bet ano meto Prancūzijoje pirmiausia de Sade'as kalinamas ir cenzūruojamas buvo ne dėl sadizmo ar pornografijos savo tekstuose. O dėl filosofinių idėjų, kurias jo tekstai reprezentavo.

De Sade'o gyvenimo istorija

Donatienas Alphonse'as Francoise de Sade'as gimė 1740 m. kilmingoje šeimoje. Jo motina buvo prancūzų karališkosios šeimos pribuvėja. Ji tikėjosi, kad jos sūnus taps karališkosios šeimos vaikų žaidimų draugu.

Vis dėlto nuo pat mažų dienų jaunasis markizas nemėgo laikytis taisyklių. Jis ne sykį įsivėlė į peštynes su karališkosios šeimos princais, ir galiausiai jį motina išsiuntė gyventi su dėde.

Jis įgijo gerą išsilavinimą, mokėsi jėzuitų mokykloje, o tuomet įstojo į akademiją, ruošusią lengvuosius kavaleristus. Ši akademija priimdavo tik geriausių šeimų atžalas. Jis kovėsi ir Septynerių metų kare 1756-1763 m.

Grįžęs po karo jis vedė, tada pradėjo ryškėti tai, kad jis ne toks, koks visi.

Daug de Sade'o gyvenimą nagrinėjusių biografų svarsto, kad tai lėmė sąlygos, kuriomis jis augo – be tėvo, griežtoje šeimoje, lankydamas mokyklą, kuri skatino jausti gėdą dėl „neteisingų“ minčių ir kurioje buvo paplitusios fizinės bausmės.

Vis dėlto niekas iki galo negali pasakyti, kas lėmė, kad daug žadantis jaunas kareivis ėmė užsiimti keistais dalykais. Pirmiausia tuo skųstis ėmė prostitutės.

Netrukus po savo vestuvių de Sade'as savo namuose užsirakino su jauna prostitute. Pasak jos pasakojimo, jis ėmė trypti kryžių, rėkti nešvankybes ir reikalauti, kad ši jį išpertų su rimbu.

Tai nebuvo vienintelė tokia istorija. Galiausiai kai kurie viešnamiai sulaukė nurodymų neleisti de Sade'ui išsivesti merginų pas save į namus.

1768 m. per Velykų sekmadienį, de Sade'as atsivedė prostitutę pas save į namus, kur ją pėrė su rimbu, taip pat lašino karštą vašką ant jos kūno. Galiausiai ji pabėgo ir viską papasakojo.

Nors markizo šeima vėliau jai sumokėjo, kad ji atsisakytų kaltinimų, karalius ištrėmė markizą de Sade'ą. Tiesa „tremtis“ nebuvo labai griežta – de Sade'ui tiesiog teko persikraustyti į savo dvarą Provanse.

Atsidūręs toli nuo sostinės, atokiame Prancūzijos regione, de Sade'as galėjo žengti dar toliau. Padedamas tarno bei meilužio Latouro, de Sade'as įkalino keturias prostitutes savo dvare ir jas vertė užsiimti lytiniais santykiais įvairiausiomis aplinkybėmis.

Jis išnaudojimą netgi paversdavo į improvizuotus teatro vaidinimus, kurių žiūrovė buvo jo žmona.

Kaimo gyventojai ėmė saugotis de Sade'o. Kai jo žmonos motina 1772 m. sužinojo, kas vyksta dvare, ji pranešė valdžios pareigūnams, ir šie ėmėsi medžioti de Sade'ą. Jis ir Latouras bandė pabėgti į Italiją, bet buvo sulaikyti.

Visgi jiems pavyko pabėgti ir netgi grįžti į dvarą, kur toliau tęsė savo veiklą. Daug tarnaičių, ėjusių dirbti pas de Sade'ą į dvarą, galiausiai pabėgdavo ir pasakodavo, kad markizas prie jų priekabiavo.

Taip pat yra žinoma, kad jis kartą šešioms savaitėms savo dvare buvo įkalinęs penkias vietines merginas ir vieną jaunuolį. Galutinai sulaikytas ir įkalintas jis buvo 1776 m.

De Sade'o kūryba

Iš viso įvairiuose kalėjimuose de Sade'as praleido 30 metų. Sėdėdamas kalėjime, de Sade'as pradėjo rašyti. Jis parašė ateizmą propaguojantį manifestą „Pokalbis tarp kunigo ir mirštančio žmogaus“ bei kūrinį, paremtą savo seksualiniu gyvenimu, kuris dabar yra žinomas kaip „120 Sodomos dienų“.

Taip pat markizas de Sade'as parašė 1791 m. pasirodžiusią knygą „Žiustina“, kurios pagrindinė veikėja – jauna mergina, kuri yra teisiama dėl įvairių nusikaltimų ir pasakojanti savo gyvenimo istoriją.

Vienoje istorijos dalyje patenka į vienuolyną, tampa sekso verge ir yra verčiama dalyvauti orgijose, kitoje su ja panašiai elgiasi visuomenėje gerbiamas didikas.

Vykstant Prancūzijos revoliucijai, de Sade'as buvo perkeltas į psichikos ligonių prieglaudą Paryžiuje, o netrukus paleistas ir netgi tapo Nacionalinės konvencijos delegatu. 1793 m. jis buvo vėl sulaikytas, šįkart jau dėl politinių pažiūrų, ir įkalintas iki 1794 m.

1801 m. Napoleono nurodymu jis vėl buvo suimtas ir išsiųstas į kalėjimą. Jis mirė 1814 m., likusią gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose ir psichikos priežiūros institucijose.

Yra žinoma, kad paskutiniais gyvenimo metais jis užmezgė romaną su 14-mete kalėjimo darbuotojo dukra. Po jo mirties visi neišleisti de Sade'o darbai jo sūnaus nurodymu buvo sudeginti.

Nevienareikšmis kūrinių vertinimas

Iki 1957 m. de Sade'o kūriniai Prancūzijoje buvo uždrausti, bet pastaruoju metu jie išgyvena atgimimų.

Esama kritikų, kurie teigia, kad de Sade'as buvo vienas pirmųjų seksualinės revoliucijos šauklių, kai kurie netgi jį laiko vienu pirmųjų feministų.

Tai jie argumentuoja tuo, kad „Žiustinos“ pagrindinė veikėja domisi savo lytiškumu, nebijo apie tai kalbėti.

Kitoje de Sade'o knygoje „Miegamojo filosofija“ dvi svarbios veikėjos yra moterys, drąsiai priimančios sprendimus dėl savo gyvenimo, kurių knygos veikėjai vyrai nekvestionuoja.

Vis dėlto netgi didžiausi de Sade'o gerbėjai vargu ar jį gali laikyti didvyriu. Neabejotina, kad didelę dalį jo knygų įkvėpė jo gyvenimas. Ir kad orgijos, kuriose jis dalyvavo ir kurias rengė, pasižymėjo smurtu ir prievarta.

Ir lygiai taip pat esama teigiančių, kad būtent de Sade'o dėka pornografija ir smurtas prieš moteris šiuolaikinėje visuomenėje dažnai yra laikomi sinonimais.

Dar neseniai de Sade'o palikuonys vengė minėti savo vardą viešumoje. Tačiau pastaruoju metu jo ainis grafas Huguesas de Sade'as pradėjo naudotis savo protėvio šlove, pardavinėdamas vyną ir apatinį trikotažą su de Sade'o vardu.

Daugėja ir istorinių bei meno istorijos darbų, skirtų de Sade'o gyvenimui ir to meto Prancūzijai. Bandoma suprasti tiek tai, kodėl de Sade'as buvo toks, koks buvo, tiek tai, kaip jis paveikė kitus.

De Sade'o filosofijos pavojingumas

O poveikis buvo didelis. Markizas de Sade'as gyveno Apšvietos laikotarpiu, kurio metu pirmąkart kaip vertybės buvo išaukštinti racionalumas, mokslas, humanizmas, protas.

Dabar markizo de Sade'o vardas daugeliui siejasi su sadizmu ir pornografija. Tačiau de Sade'o gyvenimo metais jis persekiojamas buvo pirmiausia ne dėl to.

XVIII a. pabaigos Prancūzijoje buvo gerokai daugiau dabar pamirštų autorių, kurių darbuose gausu erotinių temų, galima rasti panašių sadizmo ir pornografijos požymių.

Bet jie nebuvo taip persekiojami ir nesusilaukė tokios „šlovės“. Jų vardais nebuvo pavadinti seksualiniai nukrypimai. Nes jų autoriai nesiekė atspindėti platesnių filosofinių idėjų.

De Sade'o darbai prancūzus šokiravo ne dėl pornografijos, bet dėl požiūrio į moralę – de Sade'as tikrąją moralę suvokė kaip žmogaus giliausių aistrų tenkinimą, „buvimą savimi“.

De Sade'o pozicija, kuri atsispindėjo visuose jo darbuose, buvo, kad kankinti kitus žmones yra ne tik kad nieko blogo, bet galbūt netgi dorybinga, jei taip žmogus seka savo aistromis. Kaip jau minėjome, Apšvietos laikotarpis siejamas su mokslu, racionalumu ir pan. Tą akcentavo didžiausi Apšvietos mąstytojai.

Kaip ir tokių Apšvietos filosofų kaip Voltaire'as ar Rousseau, de Sade'o darbai yra parašyti siekiant dviejų tikslų – tiek kaip pramogai skaityti skirti kūriniai, tiek kaip filosofiniai traktatai.

Kaip ir daugelis Apšvietos žmonių, de Sade'as pasisakė prieš religiją, prieš išskirtinai pagarba autoritetui ar religijai paremtas moralines normas.

Tačiau jo požiūris buvo visai kitoks negu kitų Apšvietos mąstytojų. Markizas de Sade'as manė, kad išties moralus žmogus yra tas, kuris seka savo aistromis – net jei tos aistros yra ypač tamsios ir destruktyvios.

Anot markizo, savo „širdies balso“ žmogus turi klausyti iki galo – net jei dėl to kentės kiti žmonės. Racionalumo galia jis netikėjo.

Pavyzdys, kaip toks požiūris pasireiškė praktikoje: de Sade'as pasisakė prieš mirties bausmę, nes jam atrodė, kad racionaliai, įstatymais pateisinti žudymą yra barbariška.

Tačiau jam tuo pačiu metu atrodė, kad nieko blogo nužudyti kitą žmogų būnant apimtam aistros.

„Mes pasisakome prieš aistras. Bet mes niekada nesusimąstome, kad aistros yra liepsna, įžiebianti filosofijos deglą“, – rašė de Sade'as.

De Sade'o manymu, slapti troškimai ir fantazijos, kokios žiaurios bebūtų, nėra kažkas nenormalaus. Tai vienas svarbiausių žmogiškos būties elementų.

De Sade'as teigė, kad protas ir racionalus mąstymas, aukštintas Apšvietos mąstytojų, yra tik tų troškimų ir fantazijų šalutinis produktas.

Kad aistros ir troškimai yra didesnis stimulas žmonėms elgtis vienaip ar kitaip negu racionalus mąstymas, ir tai būtina pripažinti bei tuo mėgautis. Žiaurumas yra įgimtas. Amoralumas yra vienintelė moralė. Buvimas savimi yra vienintelė dorybė.

Kaip jau minėta, de Sade'as ne tik rašė apie nemoralius dalykus – jis ir savo gyvenime dažnai elgėsi žiauriai. Po jo mirties jo knygos greitai buvo uždraustos.

Tačiau tarp menininkų jo tamsi moralinė vizija paplito plačiai. Gal jie ir nesekė de Sade'u savo gyvenimuose, tačiau vieną ar kitą jo pasaulėžiūros aspektą pasiėmė į savo kūrybą.

Pavyzdžiui, ispanų dailininko Francisco Goya'os paveiksluose žiaurumas dažnai triumfuoja prieš dorybes, o beprasmybė – prieš racionalumą.

Seksualumo istoriją nagrinėjusio mąstytojo Michelio Foucault nuomone, F.Goya paveikslai yra vaizdinis de Sade'o darbų atitikmuo.

Ir tai toli gražu ne viskas. Charleso Baudelairo „Piktybės gėlės“ – eilėraščių rinkinys, šokiravęs XIX a. vidurio Prancūziją – irgi apvertė tradicines moralės ir estetikos normas, panašiai, kaip tai darė Sade'as. Tokiose knygose kaip Josepho Conrado „Tamsos širdis“ ar Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“ irgi gausu „sadiškų“ temų.

Guillaume Appolinaire, prancūzų poetas, sukūręs terminą „siurrealizmas“, taip pat buvo ir pirmojo Sade'o kūrybos rinkinio, išleisto šimtas metų po jo mirties, redaktorius. Jam ir daugeliui kitų siurrealistų Sade'as darė įtaką.

Taip pat yra žinoma, kad de Sade'ą tikrai skaitė Friedrichas Nietsche, jo filosofijoje galima rasti panašių temų. Galų gale, Sade'ą daug kas laiko psichoanalizės pirmtaku – Sigmundo Freudo darbuose irgi atsispindi idėja, kad seksualiniai troškimai ir užslėptos mintys yra svarbus žmogaus elgesio motyvus lemiantis veiksnys.

Akivaizdu, kad markizas de Sade'as tikriausiai buvo sadistas šiuolaikine šio žodžio prasme – to, kad jis prievartavo moteris, kartais ir vyrus, ir kad jam tai kėlė malonumą, neginčija niekas.

Bet markizas de Sade'as sadizmą bandė aiškinti ir filosofiškai. Jo išplėtota absoliučios laisvės ir aistrų, neribojamų teisės, religijos ar tradicinių moralės normų, išaukštinimo idėja, taip pat jo padaryta įtaka kitiems mąstytojams lemia, kad jo darbai ir gyvenimas dabar yra analizuojami plačiau negu bet kada. Tad de Sade'as įėjo tiek į aukštosios, tiek į populiariosios kultūros istoriją.

Parengta pagal BBC, All That's Interesting, Smithsonian Mag.