Mokslo ir technologijų pasaulis

Protrūkis buvo gerokai pavojingesnis už COVID-19, tačiau imperija išgyveno. Maždaug 165-aisiais mūsų eros metais Mažosios Azijos mieste Hierapolyje buvos pastatyta statula dievo Apolono Aleksikako, sergėtojo nuo blogio, garbei, kad jis apsaugotų žmones nuo naujos baisios infekcinės ligos, pasižymėjusios itin bjauriais simptomais. Sergantieji karščiuodavo, juos krėsdavo šaltis, sutrikdavo virškinimas ir kamuodavo viduriavimas (skystų išmatų spalva per savaitę iš raudonos virsdavo juoda). Taip pat nelaimėlių kūnus nusėdavo siaubingi juodi šašai (tiek išorėje, tiek viduje), kuriems nusilupus likdavo išvaizdą bjaurojantys randai.

Labiausiai ligos paveikti asmenys neretai iškosėdavo arba su išmatomis iš organizmo pašalindavo atsilupusius šašus, rašoma smithsonianmag.com. Aukos kankindavosi dvi ar net tris savaites, kol liga galiausiai susilpnėdavo. Galbūt 10 proc. iš 75 mln. Romos imperijoje gyvenusių žmonių taip ir nepasveiko. „Nelyginant žvėris, liga nusinešė ne keletą gyvybių, bet nusiaubė ištisus miestus“, – rašė vienas amžininkas. 165 m. Romoje įsisuko raupai.

Infekcinės ligos ilgai buvo neatsiejama romėnų gyvenimo dalimi. Net turtingiausieji piliečiai negalėjo išvengti pasaulio, kuriame dar nebuvo mikrobų teorijos, šaldymo įrangos ar švaraus vandens, negandų.

Savaime suprantama, maliarija ir žarnyno ligos buvo plačiai paplitusios. Visgi kai kurie Romos imperijos gyventojų negalavimai kaip reikiant glumina: nepaprastai smarkus karščiavimas, išsekimo ligos ir negyjančiose pūliuojančiose žaizdose besirangantys kirminai. Tuometinis gydytojas Galenas neretai prisimindavo atvejį, kai vienas Romos dvarininkas netyčia prarijo siurbėlę, nes jo tarnas pasėmė vandens iš viešo fontano. IV a. imperatorius Julianas labai didžiavosi, kad gyvenime vėmė tik vieną kartą. Vertinant antikos standartais, tai buvo tikras stebuklas.

Vis dėlto raupai skyrėsi nuo kitų ligų. Pirmoji raupų epidemija Romoje prasidėjo kaip siaubingas gandas iš Rytų, plintantis per pokalbius, kurių metu neretai būdavo perduodama ne tik informacija apie ligą, bet ir pats virusas. Iš pradžių patogenas plito nepastebimai, nes simptomai pasireikšdavo tik praėjus maždaug dviem savaitėms nuo užsikrėtimo.

Pandemija tai sustiprėdama, tai susilpnėdama truko 25-erius metus, o piką pasiekė 189-aisiais, kai, remiantis liudininko atsiminimais, tankiai apgyvendintame Romos mieste per dieną mirė 2 tūkst. žmonių. Raupai paveikė didžiąją dalį romėnų visuomenės. Jie taip susilpnino imperijos profesionalų kariuomenę, kad buvo atšaukti puolamieji veiksmai. Aristokratija buvo sužlugdyta iki tokio lygio, jog miestų taryboms sunkiai sekėsi organizuoti susirinkimus, likdavo laisvų vietų į magistratų postus, o bendruomeninės organizacijos iširdavo dėl nepakankamo narių skaičiaus. Valstiečių gretos išretėjo taip, kad apleisti ūkiai ir praktiškai negyvenami miesteliai driekėsi imperijos valdose nuo Egipto iki Vokietijos.

Žinoma, psichologinis poveikis buvo dar stipresnis. Mokytojas Aelius Aristidas išgyveno beveik mirtiną raupų atvejį, kai pandemija pirmą kartą nusirito imperija II a. septintajame dešimtmetyje. Jis įtikėjo, jog nemirė tik todėl, kad dievai vietoje jo nusprendė pasiimti jauną berniuką, kurį jis pažinojo. Nereikia nė sakyti, kad išgyvenusiojo kaltė nėra šiuolaikinis reiškinys, todėl Romos imperijoje II a. pabaigoje ją jaučiančių žmonių turėjo būti daugybė.

Visgi labiausiai liga kėlė baimę. Raupai šienavo gyvybes masiškai, žiauriai ir bangomis. Tuo metu romėnus buvo taip sukausčiusi baimė, kad net ir mūsų laikais buvusios imperijos teritorijoje kasinėjantys archeologai randa amuletų ir išraižytų nedidelių akmenukų, kuriais vietos gyventojai desperatiškai stengėsi atbaidyti ligą.

Atsižvelgiant į raupų mastą ir trukmę, imperijos atsparumas stebina. Iš pradžių romėnai į pandemiją sureagavo kreipdamiesi į dievus. Kaip ir Hierapolis, daugelis Romos imperijos miestų siuntė delegacijas į Apolono šventyklą ir prašė dievo patarti, kaip išgyventi. Atstovus miestai siuntė bendrai. Šis faktas pabrėžia vieningos bendruomenės dvasią kartu pasitikti nelaimes.

Bendruomenėms pradėjus byrėti dėl ligos, romėnai jas rėmė. Imperatorius Markas Aurelijus į daugybę kareivių mirčių sureagavo į legionus imdamas vergus ir gladiatorius, o į apleistus ūkius ir miestelius kvietė migrantus iš kitų šalių, nepriklausiusių imperijai. Daug aristokratų netekę miestai jų trūkumą kompensavo įvairiais būdais, įskaitant išlaisvintų vergų sūnų paskyrimą į laisvas vietas. Imperija nežlugo, nepaisant iki tol neregėto masto mirtingumo ir siaubo.

Romėnų visuomenė taip puikiai atsitiesė po raupų, kad daugiau nei po 1600 metų istorikas Edwardas Gibbonas savo garsiąją knygą apie Romos imperijos žlugimą „Decline and Fall of the Roman Empire“ pradėjo ne nuo pandemijos valdant M. Aurelijui, bet nuo įvykių po imperatoriaus mirties. M. Aurelijaus valdymo metai istorikui atrodė kaip „pasaulio istorijos laikotarpis, kai žmonija buvo laimingiausia ir turtingiausia“. Tokia istorinė išvada būtų pribloškusi romėnus, jeigu būtų ją išgirdę tada, kai kentėjo nuo Antonino pandemijos. Tiesa, tokią nuomonę pirmasis išreiškė ne E. Gibbonas. Prasidėjus III a., Romos senatorius ir istorikas Cassius Dio imperiją valdant M. Aurelijui pavadino „auksine karalyste“, kuri pagirtinai atlaikė „išskirtinius sunkumus“.

C. Dio matė raupų poveikį Romoje, matė, kaip veiksmingai pandemija žudo žmones. Senatorius puikiai suvokė jos siaubą ir griaunamąją galią. Taip pat jis tikėjo, jog sunkios ligos metu patirtas psichologines traumas galima įveikti, jeigu gerai valdoma visuomenė dirbs išvien, kad atsigautų ir atsikurtų. Be to, vėl ant kojų atsistojusi visuomenė greičiausiai bus stipresnė nei anksčiau.

COVID-19 infekciją sukeliantis naujasis koronavirusas pasėjo baimę visame pasaulyje. Tokia senokai neregėta krizė gali paskatinti gyventojus pradėti kaltinti vieni kitus, pagilinti esamą socialinę ir ekonominę atskirtį. Gali net sugriauti visuomenę, tačiau nereikia tikėtis blogiausio.

Antonino pandemija buvo kur kas pavojingesnė nei COVID-19, o jos paveikti žmonės turėjo nepalyginamai mažiau būdų sergantiesiems išgelbėti, nei šiandien turime mes. Roma išliko. Jos gyventojai atsigavo. Tiesą sakant, vėliau išgyvenusieji pandemiją prisimindavo su tam tikra nostalgija dėl buvusios tvirtos visuomenės ir valdžios. Galbūt ir mums panašiai pasiseks.