Mokslo ir technologijų pasaulis

Iš Žemės matomoje Mėnulio pusėje dominuoja didžiulės tamsios žemumos – jūros. Jos susidarė milžiniškų vulkaninių išsiveržimų metu palydovo jaunystėje. Tuo tarpu tolimojoje pusėje yra daugybė kraterių, o jūrų – beveik ne. Kodėl?

Vienas galimas skirtumo paaiškinimas yra toks, kad artimojoje Mėnulio pusėje vulkanizmas truko ilgiau, nei tolimojoje – tačiau jis tik užduoda kitą klausimą: kodėl Mėnulis atvėso ir sustingo nevienodai? Naujame tyrime į šį klausimą bandoma atsakyti tiriant cheminės sudėties įtaką Mėnulio mantijos evoliucijai.

Didelę dalį artimosios Mėnulio pusės dengia Audrų vandenynas, o jo pluta gerokai skiriasi nuo likusio Mėnulio. Vadinamasis Audrų KREEP sluoksnis turi daug kalio (K), retųjų žemių elementų (REE) bei fosforo (P). Taip pat ten yra daug daugiau radioaktyvių elementų urano bei torio, nei likusioje plutoje.

Tyrėjai pagamino uolienas, panašias į Mėnulio plutą, su skirtingu kiekiu KREEP priemaišų – nuo 5 proc. iki 50 proc. – ir išnagrinėjo, kaip jos lydosi. Paaiškėjo, kad priemaišos sumažina lydymosi temperatūrą – taigi ties Audrų vandenynu Mėnulio mantija ilgiau išliko skysta.

Radioaktyvių elementų skleidžiama šiluma taip pat prisidėjo prie lėtesnio atvėsimo ir prailgino aktyvaus vulkanizmo laikotarpį. Šis atradimas padės geriau suprasti jauno Mėnulio evoliuciją, o kartu ir Mėnulio atsiradimą bei Žemės savybes pirmaisiais milijonais gyvavimo metų.

Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.