Mokslo ir technologijų pasaulis

Paskutinio ledynmečio pabaigoje Jukatano (Centrinė Amerika) kalnakasiai leisdamiesi į tamsius urvus rizikavo gyvybe ir galūnėmis – ir visa tai darė siekdami išgauti brangų mineralą, skelbia naujas tyrimas.

Tas mineralas buvo ne auksas ar deimantai, o raudonoji ochra – vertingas pigmentas, kurį priešistoriniai žmonės naudojo ir ritualinei, ir kasdienei veiklai, įskaitant uolų tapybą, laidotuves ar galbūt net ir vabzdžių atbaidymą.

Tačiau niekas nežino, kaip Jukatano gyventojai naudojo ochrą. Po to, kai prieš 12 000-10 000 metų tuometiniai čiabuviai kasinėjo urvus, šiuos pasibaigus ledynmečiui ir pakilus jūros lygiui užtvindė vanduo. Tačiau nejudantis vanduo išsaugojo kalnakasių stovyklas – net ir ugniakurų anglis – ir dabar archeologams leido tiksliai pamatyti, kaip buvo išgaunamas mineralas.

Radimvietė iš esmės yra „povandeninė laiko kapsulė“, teigia Misūrio universiteto Archeometrijos laboratorijos docentė ir tyrimo vadovė Brandi MacDonald. „Tai tikrai reta proga pamatyti ką nors taip puikiai išlikusio“, – džiaugiasi mokslininkė.

Urvų narai senovines stovyklas atrado 2017 m. balandį – po to, kai tyrimo bendraautorius Fredis Devosas Sagitarijo urvų sistemoje atrado anksčiau nedokumentuotą praėjimą.

Povandeninis praėjimas nardytojus nuvedė prie įspūdingų ledynmečio kalnakasių dirbinių, įskaitant įrankius, kasybos duobes ir akmeninius žymeklius – kurie greičiausiai buvo naudojami, kad kalnakasiai nepasiklystų tamsiame labirinte.

„Visą laiką nardydami urvuose matėme keistus dalykus, kurių nelabai galėjome paaiškinti: uolas ne vietoje, akmenis, sukrautus vienus ant kitų – dalykus, kurie tiesiog atrodė nenatūraliai. Bet iki šiol tam neturėjome gero paaiškinimo“, – pasakoja Kvintanos Roo Vandens sistemų tyrimų centro (CINDAQ) vadovas Samuelis Meachamas.

Dabar narai ir archeologai turi bent vieną paaiškinimą. Priešistoriniai žmonės tyrinėjo urvus ir kasė ochrą. Jie gamino įrankius iš bet kokio tinkamo dydžio uolienų, kurias tik galėjo rasti pakeliui – įskaitant nulaužtus stalaktitus ir stalagmitus, kuriuos kuriuos vietiniai naudojo kaip plaktukus, kuriais nuskeldavo ochrą dengiančias uolienas.

Ochros kasyba

Urvai šiais laikais yra po vandeniu, bet prieš 21 500-8000 metų Camilo Mina, Beždžionių dulkių (angl. Monkey Dust) ir Sagitarijo urvų sistemos buvo sausos, ir po jas buvo galima vaikščioti. Tačiau net ir tada įžengti čia buvo pavojinga.

Į La Mina (ispaniškai tai reiškia kasyklą) čiabuviai turėjo leistis „natūraliai tamsiais koridoriais, susidurdami su virš galvos tykančiais pavojais ir praėjimų susiaurėjimais, kol patekdavo į tamsiąją Sagitarijaus zoną, esančią už mažiausiai 650 metrų nuo natūralios šviesos šaltinio“, rašo mokslininkai.

Narai mokslininkams iš urvų ištraukė ochros, kalcito ir anglies pavyzdžių.

Mokslininkai nustatė, kad ochroje buvo labai gryno geležies oksido, reiškiančio, kad jis gali sudaryti sodrų smulkiagrūdį raudoną pigmentą. Mokslininkai radioaktyviąja anglimi nustatė radinių amžių – paaiškėjo, kad čiabuviai vakarinę urvų dalį kasinėjo prieš 11 400-10 700 metų: kaip tik tuo metu, kai pleistoceno epocha virto holoceno epocha.

„Man tai sako, kad tarp kartų buvo perduodamos tam tikros žinios. Egzistavo praktikos tęstinumas“, – teigia B. MacDonald. Kasyba vyko dar bent dviejose urvų sistemos vietose – todėl gali būti, kad kasyba buvo vykdoma regioniniu mastu, pažymi ji.

Ir nors ir tiksliai neaišku, kam vietiniai gyventojai naudojo ochrą, ankstesni tyrimai rodo, kad mineralas tarnavo kaip antiseptikas, buvo naudojamas apsaugai nuo saulės, o taip pat – kaip erkes ar utėles atstumianti priemonė. Jis taip pat galėjo būti naudojamas odų rauginimui, įrankių gamybai ir kovai su parazitais.

Ochra iš La Mina ir Camilo Mino taip pat turi daug arseno – bet žinoma, kad šis neurotoksinas atstumia kenkėjus, tad galbūt tam jis buvo naudojamas, sako B.MacDonald.

Tačiau nepriklausomai nuo kasybos priežasties ir panaudojimo tikslų, tyrimas rodo, kad „ankstyvosios žmonių grupės Amerikoje jau užsiėmė sudėtinga veikla, kurios tikslas buvo daugiau nei paprasčiausias išgyvenimas“, teigia Ohajo universiteto antropologijos profesorius Markas Hubbe. Ochros kasimas urvuose rodo, kad šis mineralas turėjo svarbią socialinę reikšmę – ir nors iš tikrųjų negalime pasakyti, kam tiksliai senovės žmonės naudojo šią medžiagą, tyrimas parodo, kad ji tiems žmonėms buvo nepaprastai vertinga ir svarbi, sako mokslininkas.

Parengta pagal „Live Science“.