Mokslo ir technologijų pasaulis

Stalino politinio režimo pagrindas – manipuliavimas idėjomis, nuomonėmis ir skaičiais.

Komunizmas buvo ideokratinis režimas – idėjomis paremta valdžia. Buvo svarbu, ką konkrečiai galvoja žmonės ir buvo būtina, kad visi galvotų vienodai. Melu ir faktų manipuliavimu paremta idėjinė vienybė buvo būtina šios azijietiškos despotijos – komunistinių vadų valdžios – išsaugojimo sąlyga.
Kas sukėlė pilietinį karą? Kodėl bolševikai buvo priversti pereiti prie NEPo, o paskui jį nutraukė? Ar iš tiesų industrializacijos metu rekordiškai augo ekonomika? Kodėl Stalinas stengėsi draugauti su Hitleriu ir kodėl nepasirengė karui su juo? Autorius į šiuos klausimus atsako ryškia ir išraiškinga publicistine maniera, rimtas istorinių dokumentų analizes pateikdamas pramaišiui su satyriniais intarpais.

Pateikiami fragmentai iš skyriaus „Stalinas ir spauda“, kuriame pasakojama, kaip vadas išmokė spaudą paklusnumo ir parodė kitiems VKP(b) nariams, kad „demokratijos partijos viduje“ laikas baigėsi (su kitomis partijomis bolševikai spėjo susidoroti jau iki praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio).

Stalinas ir spauda

Vertinant ekologiniu požiūriu, Stalino epochą galima vadinti kryptingo informacinės aplinkos sodinimo ir degradacijos laiku. Siekiant suprantamo tikslo, apsupti ir apkvaitinti gyventojus dūmų uždanga. Kad žmonės prarastų navigacijos gebėjimus ir judėtų apgraibomis, vadovaudamiesi partijos švilpuku. <…>

Kadangi pirmųjų penkmečių (ne)pasiekimai, lyginant su priešrevoliuciniais rodikliais buvo labiau nei akivaizdūs, paskutinius likusius kvalifikuotus kadrus, išlaikiusius gebėjimą stebėti ir suprasti tai, kas vyksta, vadui teko izoliuoti. Perrašyti praeitį, iškreipti dabartį.

Pergalingam vaizdui išsaugoti 1935 metų pradžioje į geležinkelį vietoje lėtoko Andrejaus Andrejevo buvo mestas Lazaris Kaganovičius. Jis geriau nei bet kas supranta žaidimo taisykles ir iš karto imasi svarbiausio – propagandos. Jau 1935 metų gruodį VKP(b) CK jo siūlymu nusprendžia:

<…> remiantis transporte, labiau nei kurioje kitoje liaudies ūkio šakoje, įsišaknijusių konservatyvių elementų demaskavimo patirtimi, organizuoti vadovėlių, žinynų, enciklopedijų, visų techninių naudojimo vadovų ir instrukcijų peržiūrą, idant jie atitiktų naują transporto veikimo praktiką ir naujas technines normas.

Paprasta kalba tai reiškia nurodymą iš viešos sferos pašalinti visus kiekybinius rodiklius (įskaitant ir ikirevoliucinius), kurie leistų suprasti praktinius geležinkelio sektoriaus industrializacijos pasiekimus. <…>

Kaip moko V. I. Leninas, materija yra objektyvi realybė, pažįstama pojūčiais. Kadangi objektyvioje tikrovėje košė neišvirė, bolševikai dvigubai įnirtingiau imasi pojūčių. Tai, tenka pripažinti, jiems pavyko puikiai. Stalinas yra geriausias viešųjų ryšių vadybininkas. Tiesa, informaciniame lauke jo poveikio priemonės lygiai tokios pačios, kaip ir ekonomikoje, politikoje, ar kur kitur: sunaikinti sumanesnį konkurentą drauge su jo materialine ar dvasine produkcija – štai ir viskas.

Žmonėms telieka naudotis trečiarūšėmis medijų atliekomis, kurioms pamainos triumfuojančio monopolizmo sąlygomis paprasčiausiai nėra. Kalbama ne tik apie maistą, rūbus ar būstą, o, visų pirma, ideologiją ir informaciją. Prekinio ženklo palaikymą Stalinas prižiūri asmeniškai ir itin atidžiai – kad spaudoje būtų tik viena pergalinga dvėseliena. Tokiomis sąlygomis atrodyti geriausiu ne taip jau ir sunku. 1927 metų birželio 23 dieną jis rašo Molotovui:

Brangusis Viačeslavai!

1) Peržvelgiau prabėgomis „stenogramą iš CKK posėdžio“ dėl Zinovjevo ir Trockio. Susidaro visiško CKK konfūzo įspūdis. Apklausė ir kaltino ne CKK nariai, o Zinovjevas ir Trockis… Gėda! <…> Nejaugi ši stenograma bus atiduota į rankas Zinovjevui ir Trockiui, idant šie ją išplatintų! To mums tik betrūko.

2) Atkreipk dėmesį į dokumentus apie „Darbą“. Reikia atlikti valymą „Darbe“.

Centrinė kontrolės komisija (CKK) niekada nebuvo nepriklausomu partijos vidinės demokratijos organu (kokiu formaliai turėjo būti pagal statutą). Politinio biuro šulai naudojo ją kaip politinio persekiojimo ir valymų įrankį. 1927 m., po radikalaus Trockio, Zinovjevo ir Kamenevo susilpnėjimo, Politbiuro galva lieka Stalinas. Todėl Molotovas birželio 26 dieną lengva širdimi „Pravdoje“ publikuoja falsifikuotą CKK Prezidiumo posėdžio stenogramą, sukėlusią desperatišką Trockio protestą dėl praleistų ir iškreiptų svarbiausių jo pasisakymų vietų. Jo protestą CKK nuleido negirdomis. Rado, mat, kam skųstis… <…>

Stalinas – Molotovui, 1927 m. liepos 11 diena:

Brangusis Viačeslavai!

1) Gavau Zinovjevo straipsnį „Gresiančio karo kontūrai“. Nejaugi išspausdinsite šią nemokšišką niekšybę? Aš ryžtingai prieš spausdinimą…

Iš tiesų, kam gi spausdinti konkurentą/oponentą partijos organe, jeigu jau galima nespausdinti? Kam vykdyti pažadus, jei niekas nepareikalaus? Kurių galų kalbėti tiesą, jei niekas nedrįs pagauti meluojančio?

Dar po trijų metų, 1930-ais, vado partinės pozicijos jau nebepajudinamos. Karinės ir specialiosios tarnybos visiškai kontroliuojamos. Tiesa, ekonomika ne tokia gera, kaip NEPo 1927-aisiais: kaimuose kyla badas, miestuose deficitas, aštrėja būsto krizė. Tačiau dėl to tik tvirtesni demiurgo žingsniai, griežtesnė intonacija. Taip pat ir laiškuose artimiausiam bendražygiui.

Stalinas – Molotovui, 1930 m. rugsėjo 13 d.:

Viačeslavai!

<…> Dėl dievo meilės, stabdyk spausdinimą su visais jo cypsėjimais apie „plačius proveržius“, „nepabaigiamas nesėkmes“, „vėlavimus“ ir panašius niekus. Tai – isteriškas dešiniųjų trockistų tonas… Ypač spigūs „Ekonomičeskaja žiznj“, „Pravda“, „Za industrializaciju“, iš dalies ir „Izvestija“. Kiauksi apie tempų „kritimą“…

Kaip matome, Viačeslavas jau nebe „brangusis“. Vietoje retorinių klausimų („Nejaugi šią stenogramą atiduos…“, „Nejaugi jūs spausdinsite…“) – tiesioginės direktyvos. Paslaugus Molotovas (Iljičius dėl begalinio sėslumo švelniai jį vadino „akmeniniu užpakaliu“) puikiai viską supranta ir nedelsdamas imasi redakcijų valymo. Laimei, patirtis nemenka.

Didžiausių partijos leidinių žurnalistai lekia iš darbo su vilko bilietais (o kadangi prekės parduodamos tik su kortelėmis, tai yra katastrofa šeimai); daugelį iš sostinės perkelia į „vietas“. Sušaudymų dar nėra, jie prasidės vėliau, ledinio gaivumo metu <…> Bet jau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje partijos žurnalistams buvo pasiųstas aiškus signalas, kad nelengvais mūsų laikais skaidantis skepticizmas pavojingesnis už marą.

„Pelių cypsėjimas“, kaip ir „trockistiškas dešinysis pokrypis“, – būdingas ne objektyvios realybės reiškinys (joje pelės necypia, o Trockis – visiškas kairuolis), o subjektyvaus vado paveikslo, kuriame jis didis, o jo priešininkai pasibjaurėtinai menki. <…> Nuo 1930-ųjų metų spalio laikraščių cypimas galutinai nutilo – jį pakeitė fanfaros. Įbauginta šalis tylomis panyra į holodomorą. Tai yra, ne visai tylomis: su vis nuoširdesniais karštos visaliaudinės meilės ir begalinio dėkingumo žodžiais. Liaudis pasirengusi, įkvėpta, pasirengusi darbui ir gynybai.

1932 metų birželio 5 dieną Stalinas Politbiuro nariams siunčia telegramą:

Protestuoju prieš Jaroslavskio straipsnio apie darbininkų neramumus Ivanovo-Voznesenske ir tenykštės partijos vadovybės pakeitimą, publikavimą „Pravdoje“. Straipsnis – aiškiai neteisingas faktiškai ir politiškai kenksmingas. Savo straipsniu Jaroslavskis užsienio korespondentams suteikė galimybę rašyti apie „naująjį Kronštatą“, neva „padiktuotą naujausio Centro komiteto ir Liaudies komisarų nutarimo dėl kolūkinės prekybos“. Kas suteikė Jaroslavskiui teisę pasisakyti su tokiu straipsniu, kenkiančiu partijai ir aiškiai naudingu mūsų priešams?

Reikalo esmė paprasta. Iki drebulio atsidavęs Jemeljanas Jaroslavskis senu pravdistišku įpročiu atgaline data triuškinama kritika užgriuvo jau pakeistą Ivanovo-Voznesensko partinę nomenklatūrą. Ir tuo pačiu be reikalo pranešė apie išvaduoto nuo buržuazinės priespaudos Ivanovo proletariato „sujudimą“ (proletariatas Ivanove, kaip ir kituose SSRS miestuose, neturi ko valgyti, o iš faktinės pusės tai aiškiai neteisinga, nes SSRS tokių dalykų nebūna). Tokios buvo ankstesnės taisyklės: įsitikinusi, kad kažkas pakliuvo po istorijos ratais (pasirodė esantis kenkėju), „Pravda“ atgaline data plėšė jį į skutelius, demonstruodama visą partijos principingumo galią ir tuo pačiu nurodydama laikinų sunkumų kaltininkus.

Tačiau 1932 m. prioritetai pasikeitė, o ištikimasis Jemeljanas nesusizgribo: nuo šiol šalyje neramumų ir betvarkės negali būti išvis. Šaliai vadovauja didis vadas, nešantis žmonėms laimę ir niekada neklystantis. Ir smulkūs vietiniai nesklandumai jau tikrai negali paveikti jo vienintelės teisingos politikos. Ką nors panašaus gali parašyti tik savižudis ar kvailys. Jemeljanas Jaroslavskis savižudžiu tikrai nebuvo, o kvailių Stalinas nebijojo. Todėl represijų nesiėmė ir leido ištikima tarnyste tokią grubią politinę klaidą išpirkti.

Iš tiesų, kas gi „Pravdos“ partiniam kuratoriui suteikė teisę „Pravdoje“ skelbti straipsnį?! Partija (tai yra, drg. Stalinas) tokios teisės jam nedavė! Vietoje to, jis tyliai į Ivanovą, pirmųjų Tarybų gimtinę, pasiunčia drg. Кaganovičių susidoroti su neramumų vadovais ir traukinį su miltais ir prekėmis nuraminti likusius. Tačiau tai nieko nereiškia, nes niekas nieko nežino. Į visus Rusijos miestus taikdariškų traukinių su maistu neišsiųsi, todėl nėra ko tokius prastus pavyzdžius tiražuoti užsienio korespondentams. Jokių neramumų nebuvo ir negalėjo būti! Jemeljanas galėjo ir pats susiprasti… Tenka visus mokyti!

Partinės spaudos dresiravimo kursas logiškai užbaigtas 1937–1938 m., po to šalyje įsivyravo tvarka ir ramybė. Rašantiems ir skaitantiems žmonėms jau nieko nebereikėjo aiškinti. Jie ir patys žinojo, kokį pasaulio vaizdą pageidauja regėti išlaisvintos tautos savo didžiojo vado asmenyje. Ir piešė jį su neblėstančiu užsidegimu.

republic.ru

SSRS buvo virtuoziškai įvaldžiusi propagandos meną ir žudė jai nepasiduodančius. Sovietinės mitologijos suvokimo ir pašalinimo procesas pasirodė esąs ilgas ir psichologiškai skausmingas, ir postsovietinio žmogaus sąmonėje lig šiol viešpatauja socioistoriniai mitai.
Kaip šie mitai buvo kuriami ir kodėl jie tokie gajūs, naujoje savo knygoje „Džugašvilija ir sovietinės statistikos epas“ nagrinėja politinis geografas Dmitrijus Oreškinas. Jis mitus dekonstruoja – parodo, kaip jie kildavo ir kas už jų stovėjo iš tiesų. Ir pasakoja, kaip Stalinas susidorodavo su žmonėmis, kurie mitologizavimui priešinosi.