Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulyje yra turtingų šalių, bet yra ir tokių, kurioms sekasi mažiau. Ko gero, Norvegiją drąsiai būtų galima vadinti turtinga šalimi. Tuo tarpu mes esame tarp tokių, kuriems kol kas sekasi mažiau.

Bepigu norvegams - jie turi naftos. Ir daug. Kažkas suskaičiavo, kad jei visi norvegai staiga nustotų dirbti, jų valstybė iš savo rezervų galėtų mokėti kiekvienam jo įprastą atlygį maždaug 40 metų. Nežinau, kiek tame tiesos, bet kažkodėl tikiu. 

Pas mus naftos nėra. Bet yra kito turto. Tai mes, čia gyvenantys žmonės. Lietuviai, kaip tauta, yra gyvybinga ir aktyvi. Mes gerai dirbame ir esame veržlūs. Čia ne mano žodžiai, apie mus taip kalba kiti. Pasirodo, mes jau laimime ne tik krepšinyje - ekonomikoje jau laimime taip pat. Kai kuriose srityse (pvz. lazerių gamyboje) netgi esame lyderiai. 

Yra šalių, neturinčių Nepriklausomybės dienos. O mes jų turime net dvi. Nes mus daug kartų bandė rauti lauk. Tačiau kiek rovė - neišrovė. Esame stipri nacija. Vieninteliai iš Baltijos šalių turėjome sukūrę gan padorią imperiją - LDK, nuo jūros iki jūros.  Viskas su mumis yra gerai, potencialą tikrai turime. Tačiau pajamos Lietuvoje  - menkos. Turint omeny mūsų genuose esantį veržlumą, ši problema ilgainiui turėtų išnykti. Bet mes galime imtis priemonių, kad tai atsitiktų greičiau.

Siūlau atkreipti dėmesį į milžinišką žaliosios ekonomikos potencialą. Ši tema labai plati, paprastumo vardan paimkime vieną - atvykstamojo turizmo sritį. Tai perspektyvi stritis, Lietuva vien 2019 m. iš atvykstančiųjų surinko beveik milijardą eurų. Tačiau džiaugtis nėra ko. Mes stipriai atsiliekame nuo kaimynų. Nenormalu, jei istoriškai esame gyvybingi ir veržlūs, tačiau velkamės uodegoje. Sritį prižiūrintys specialistai sako, kad jei pasistengtume, tai latvius ir estus pavytume maždaug 2030-aisiais. Tai gėdingas atsilikimas. Atvykstamasis turizmas, nors jį dabar stipriai skriaudžia pandemija, pagal prekių ir paslaugų eksportą yra ketvirtoje vietoje pasaulyje. Aukščiau tik chemijos produktų, automobilių bei degalų eksportas. Ši ūkinės veiklos sritis yra viena labiausiai besiplečiančių rinkų, kurianti darbo vietas tiek kvalifikuotai, tiek mažiau kvalifikuotai darbo jėgai. O lietuviai, būdami iš prigimties veržlūs, mikliai susigaudytų kaip tas darbo vietas užpildyti.

Tad kas gi negerai? Dažnai girdime kalbant, kad norint stimuliuoti atvykstamąjį turizmą, būtinas patogesnis susisiekimas. Tai tiesa, tačiau dar svarbiau yra tai, ką atvykę svečiai ras pačioje Lietuvoje.

Tam, kad žmonės norėtų čia atvažiuoti, reikalinga priežastis. Kitur ta priežastis yra Eifelio bokštas arba Egipto piramidės. Mes to neturime. Tačiau naturalūs dalykai yra geresni už dirbtinius. Mūsų šalies natūralus išskirtinumas – gamta. Lyginant su kitomis šalimis, esame žalias kraštas. Tai gera priežastis mus lankyti. Tad eikime šiuo keliu, jis teisingas. Formuokime per jį savo identitetą. Žalioji politika, ekologija ir pagarba aplinkai nėra tik mada, tai pagrindinė tema pasaulyje. 

Bet jei mes ir taip naturalūs, tai kam dar kažką daryti? Atsakysiu paprastai - natūralumas ir apsileidimas yra skirtingi dalykai. Šabakštynai ir šiukšlės nėra patrauklu. Aplinką reikia kurti su meile. Infrastruktūra turi būti patogi, ergonomiška, prieinama ir skirta naudojimui, o ne tik ES pinigams įsisavinti.  Estai tą žino: jų šalį galima apvažiuoti dviračiu be rizikos papulti po sunkvežimiu, o komfortiškai, su šeima. Visada rasite tvarkingą kempingą nakvynei: dušas, laužavietės, vieta palapintei. Mokestis? Savanoriška auka į tam skirtą dėžutę. Šeimininko nėra. Jis atvažiuoja kartą per savaitę. Nesate buvę Estijoj? Nuvažiuokite, nustebsite. Ypač rekomenduoju Saremo salą. 

Šiek tiek paskaičiuokime. Jei turistas per dieną išleidžia apie 50 Eur, ir pasilieka šalyje 10 dienų - mūsų ekonomika gauna 500 Eur pliuso. Vertinant pagal kaimyninių šalių pasiekimus, akivaizdu, kad Lietuva tikrai turi erdvės augimui ir mūsų atvykstamojo turizmo skaičius gali būti padidintas bent 500 tūkst. per metus. Kas gaunasi? 500 x 500 000 = 250 000 000 Eur. Ir tai tik pradžia.

Pagarba aplinkai atsiperka įvairiomis formomis. Jei žmogaus darbinėje aplinkoje yra daugiau žalumos, jis dirba kokybiškiau. Tyrimai rodo, kad papildomos žaliosios erdvės miestuose mažina smurtinių nusikaltimų skaičių. Gamta taip pat geba mažinti streso lygį ir su juo susijusius negalavimus. Malonioje aplinkoje maloniau gyventi, o tai dar labiau mažintų emigraciją.

Kai pradedi gilintis, savo nuostabai atrandi, kad žalioji politika nėra tik „viena iš“ galimų priemonių, o būtent geriausia priemonė, galinti ženkliai pataisyti ne tik šalies ekonomiką, bet ir patį gyvenimą.