Mokslo ir technologijų pasaulis

Paukščių Tako centre, kaip ir kitose galaktikose, yra supermasyvi juodoji skylė; mūsiškė vadinama Šaulio A*. Ją tyrinėjantys astronomai aptiko daugybę įdomių reiškinių objekto aplinkoje, kurie padeda patikrinti įvairias reliatyvumo teorijos prognozes.

Viena iš šių prognozių teigia, kad besisukanti juodoji skylė kartu su savimi tempia aplinkinį erdvėlaikį, tad bet koks kūnas, skriejantis orbita, nesutampančia su sukimosi plokštuma, ima precesuoti – jo orbita pradeda keistis.

Aplink Šaulio A* žinoma ne viena dešimtis žvaigždžių; apie 40 jų yra gana jaunos, kelių milijonų metų amžiaus. Jų išsidėstymas – ne atsitiktinis: dauguma šių „S-žvaigždžių“ skrieja dviem diskais.

Naujame tyrime apskaičiuota, kad tokia konfigūracija įmanoma tik tada, jei Šaulio A* aplink savo ašį sukasi gana lėtai.

Juodosios skylės sukimosi sparta paprastai įvardijama skaičiumi nuo nulio iki vieneto; nulis žymi nesisukantį objektą, vienetas – besisukantį taip sparčiai, kad įvykių horizontas ties pusiauju juda šviesos greičiu. Kuo greičiau juodoji skylė sukasi, tuo stipriau precesuoja aplinkinės orbitos.

Tai, kad per kelis milijonus metų S-žvaigždžių orbitos išlaikė diskinę konfigūracija reiškia, kad Šaulio A* sukimosi sparta negali viršyti 0,1. Apskritai išmatuoti juodosios skylės sukimosi spartą sudėtinga, nes precesijai pastebėti reikia ilgų ir detalių stebėjimų.

Kelios dešimtys turimų matavimų rodo, kad dauguma supermasyvių juodųjų skylių greičiausiai sukasi gana sparčiai – 0,5 ir daugiau. Tad arba Šaulio A* yra tikrai išskirtinė, arba tiesiog kol kas išmatuotos tik greičiausiai besisukančios juodosios skylės, nes tą padaryti daug lengviau.

Tyrimo rezultatai arXiv.