Mokslo ir technologijų pasaulis

Šveicarų chemikas Albertas Hofmannas 1938 metų lapkričio 16 dieną susintetino lizergo rūgšties dietilamidą, geriau žinomą kaip LSD. Tuomet jis ieškojo medžiagų, kurios pasitarnautų medicinoje ir apie haliucinogeninį LSD poveikį sužinojo tik po 5 metų. Dar po kelių metų CŽA nupirko visą pasaulio LSD.

Albertas Hofmannas pirmą kartą LSD dozę gavo netyčia. Tai buvo visai maža dozė, tačiau jos pakako, kad mokslininkas pajustų šios medžiagos poveikį. Netrukus, 1943-ųjų balandžio 19 dieną, jis jau tyčia vartojo LSD, norėdamas sužinoti tikrąjį šios medžiagos poveikį. Mokslininkas sau skyrė 0,25 g LSD, manydamas, kad tai - mažiausia dozė, kurios poveikį galima pajusti. Iš tikrųjų, tai - pakankamai didelis LSD kiekis, kuris Hofmanną kone išvertė iš kojų.

LSD poveikį pajutęs Hofmannas paprašė bendradarbį, kad palydėtų jį namo. Vyrai dviračiais mynė Bazelio gatvėmis, o Hofmanno būsena vis prastėjo. Jis išsigando, kad nusinuodijo, ėmė manyti, kad jo kaimynė yra ragana ir kad jis - miršta. Atvykęs gydytojas sveikatai pavojingų pakitimų nepastebėjo, o Hofmannas netrukus ėmė haliucinuoti ir pasidavė su užmerktomis akimis matomam kaleidoskopui.

1947 metais LSD jau buvo matomas kaip panacėja nuo psichiatrinių ligų. Nuo visko - nuo alkoholizmo, seksualinių iškrypimų, šizofrenijos. Buvo manoma, kad LSD pakeis net užkietėjusių nusikaltėlių elgesį. O jau šeštojo dešimtmečio pradžioje ši medžiaga, tuo metu laikyta tik vaistu, sudomino CŽA. Ji už 240 tūkstančių dolerių nupirko visą pasaulio LSD. Skamba neįtikėtinai? Iš tikrųjų, tai net nebuvo taip sudėtinga. LSD patentas tuomet priklausė „Sandoz Laboratories“, todėl šios medžiagos šaltinių nebuvo tiek jau daug. Patento galiojimas baigėsi 1963 metais, tačiau medicininiai tyrimai JAV ir Europoje tęsėsi dar kelis dešimtmečius.

CŽA eksperimentai, kurių etika buvo neįtikėtinai prasta (įskaitant eksperimentus su nieko neįtariančiais darbuotojais ir psichikos ligomis sergančiais žmonėmis), tęsėsi kurį laiką. Buvo manoma, kad LSD gali padėti kariams ir slaptiems agentams, nors buvo ir tokių, kurie tikėjo, kad psichodelikai yra raktas į kitas dimensijas, per kurias būtų galima, pavyzdžiui, sužinoti kai kurias paslaptis ar atlikti stebėjimus.

Septintajame dešimtmetyje LSD tapo kontrkultūros žaisliuku. Hipiai (ir ne tik) naudojo psichodelikus „sąmonės išplėtimui“ ir pseudoreliginėms apeigoms. Pagrindinis kontrkultūros bruožas yra ėjimas prieš nusistovėjusias visuomenės normas. Jei pabandytumėte įsivaizduoti 20 amžiaus vidurio JAV priemiesčių gyventojus, prieš akis iškiltų švarku apsivilkęs tvarkingai susišukavęs vyras, lengva suknele apsivilkusi žmona banguotais plaukais ir keli besišypsantys vaikai. Kontrkultūra norėjo būti priešinga tam. Ir dabar suprastume, kad tai nebūtinai yra blogai, tačiau tuomet tai atrodė kaip priešprieša tvarkai ir net amerikietiškai svajonei. Trumpai tariant, to rezultatas buvo vienas - LSD uždraudimas.

1968 metų spalio 24 dieną LSD JAV buvo uždraustas. Medicininiai LSD tyrimai tęsėsi iki devintojo dešimtmečio pabaigos, tačiau rezultatai nebuvo labai geri. 1993 metais ir Šveicarija, LSD gimimo vieta, uždraudė LSD naudojimą medicinoje.

Albertas Hofmannas visą gyvenimą didžiavosi savo išradimu. Prieš pat savo 100-ąjį gimtadienį LSD jis vadino „vaistais sielai“ ir piktinosi, kad ši medžiaga yra uždrausta su kitais narkotikais. Jis pripažino, kad naudojamas netinkamai - tai yra, rekreaciniais tikslais - LSD gali būti pavojingas narkotikas ir kaltino kontrkultūros žmones (kurie jį aukština iki šiol) piktnaudžiaujant LSD. Hofmannas teigė, kad psichiatrijoje LSD galėtų būti naudojamas