Mokslo ir technologijų pasaulis

Žurnalo „Teorinė ir praktinė lingvistika“ ketvirtajame šių metų numeryje pasirodė mūsų gerbiamo Olego Fedčenkos apybraiža apie Vidurio Rusijos upėvardžių kilmę. Tai stambiausias ir paskutinis jo veikalas, užbaigiantis visos Rusijos vandenvardžių apžvalgą. Prieš tai įvairiuose moksliniuose žurnaluose jau buvo paskelbtos Šiaurės Vakarų Rusijos, Šiaurės Rytų Europos, Suzdalės, Viatkos ir Kamos vandentakos, pietvakariuose Dniepro, pietryčiuose Dono intakų, dar ir Uralo, Altajaus, Sibiro, net Amūro ir Tolimųjų Rytų vandenvardžių kilmės tyrimo apžvalgos. Bendra jų išvada vienareikšmė — seniausi visos Rusijos federacijos vietovardžiai yra lietuviškos kilmės.

Nuveiktas didžiulis sisteminis darbas, kruopščiai išnagrinėta šimtai didesnių kaip 100 km ilgio upių vardų ir susijusių žodžių su ligšiolinės jų etimologijos kritika. Patikslinta ir žymiai išplėtota Otkūpščikovo ir Toporovo istorinė kalbotyra, išbaigta hidronimų etimologijos teorija, jos veiksmingumą pagrindžiant praktikoje. Daugiausia naudos tam davę Toporovo darbai, Otkūpščikovo metodika, Vanago vandenvardžių žinynas, Derkseno etimologinis žodynas, galop pats Lietuvių kalbos žodynas.

Perpratęs ne vieną dar neskelbtą kalbų raidos dėsnį, galiu kai kur patikslinti, retkarčiais netgi pataisyti vieną kitą Fedčenkos išvadą, bet daugiau pats mokausi, džiaugiuosi moksliniu griežtumu ir net stebiuosi įžvalgumu ruso autoriaus, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji. Kas nesutiks ir norės supeikti išvadas, tam teks pirma pajėgti sukritikuoti autoriaus metodiką, nes jis remiasi ne vien tarties, žodžio sandaros ir prasmės panašumais, bet visa darybos sistema. Reikalaujanti rasti pradinį esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens veiksmažodį, reiškiantį tekėjimo arba vagojimo pobūdį, dar ir atitinkantį aplinkinių vietovardžių darybos sistemą.

Tokia gausia ir tiksliai pagrįsta vardažodžių kilmės tyrimų serija Fedčenka patvirtino dar 1955 metais, neradus ugrofiniškų vietovardžių Okos ir Volgos tarpupyje, Serebrianikovo iškeltą, bet likusį nepagrįstą teiginį, kad išeities reikia ieškoti lietuvių kalboje. Prieš pusantro amžiaus tokios išvados jau buvo priėjęs Jaunius, tik nedėkingo jo mokinio karjeristo dėka tie duomenys sunaikinti, o Jauniaus ir Basanavičiaus tyrinėjimai galop buvo išjuokti.

Олег Дмитриевич Федченко: «Балтская гидронимия центральной России» — изд. Амурского государственного университета «Теоретическая и прикладная лингвистика» (ISSN 2410-7190) стр. 104-127, вып. 6, № 4, 2020 г.