Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulio vėliavose yra daugiau nei 500 spalvų, tiksliau, atspalvių. Vienoje vėliavoje jų gali būti nuo vienos iki aštuonių. Pavyzdžiui, vienos spalvos vėliava iki 1997 m. buvo Afganistano, Libijos – iki 2011-ųjų, Maldyvų – iki 1903 m. Aštuonių spalvų vėliavas turi Britų Mergelių salos, Gvatemala.

2014 m. „Time“ žurnalistai paskaičiavo, kokių atspalvių vėliavose būna dažniausiai. Paaiškėjo, kad pirma vieta atitenka baltai spalvai – 17,7 proc. Raudona spalva sudaro 17 proc., jos yra trečdalyje pasaulio šalių vėliavų. Juodos spalvos yra 5,5 proc. vėliavų, mėlynos ir žydros spalvos – 18 proc. valstybių vėliavų. Vėliavose gausu ir žalios, geltonos spalvos.

Be akivaizdaus simbolizmo (balta – švara, žalia – viltis ir t. t.), spalvų populiarumą lemia ir gamtinė kilmė. Anksčiau balta spalva būdavo išgaunama iš lino, medvilnės audinių – populiariausių medžiagų Senajame pasaulyje. Raudona – iš uogų, kirminų lervų, žydra – iš stiklo ir vario trupinių, mėlyna – iš lazurito, juoda – iš anglies. Balta (sidabrinė) ir geltona (auksinė) – pagrindinių metalų europietiškoje heraldikoje spalvos.

O violetinės, pilkos, smėlinės, rožinės, rudos spalvų vėliavose praktiškai nebūna. Taip yra dėl įvairių priežasčių.

Violetinę spalvą audiniams anksčiau išgaudavo tik iš vienos rūšies jūrinių sraigių, gyvenančių Viduržemio jūroje. Violetinės spalvos audiniai buvo labai brangūs, Bizantijos imperijoje violetinius drabužius galėjo vilkėti tik karališko kraujo turintys asmenys. XIX a. viduryje britų chemikas Henry Perkinas sugalvojo, kaip sintetiniu būdu išgauti violetinius dažus, tad po 1900 m. violetinės atsirado kai kurių valstybių vėliavose, pvz., Dominikos Sandraugos (paukščio plunksnose) ir Nikaragvos (vaivorykštėje).

Pilkos spalvos nėra dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, ji atrodo kaip purvina balta, kita vertus, yra pilkos analogas, tačiau ant audinio sidabrą paprasčiau vaizduoti baltą, o heraldikoje sidabrinė tokia ir liko. Taigi, pilka nepopuliari dėl estetinių priežasčių.

Ruda, smėlinė, rožinė spalva nėra heraldinės, todėl seniau jų nenaudodavo karinėms, o vėliau – nacionalinėms vėliavoms. Šiuolaikinės vėliavos yra pilietinės identifikacijos požymis. Jų pirmtakės buvo vėliavos, pagal kurias atpažindavo priešus ir sąjungininkus. Valstybių vėliavose artimiausia rožinei spalvai – Kataro ir Šri Lankos vėliavose (vyšninė, granatų atspalvio), dokumentuose jos įvardintos kaip atitinkamai „tamsiai vyšninė“ ir „raudona“.

O tiesiog rožinės spalvos niekur nėra.

Paminėtina, kad kai kurių valstybių vėliavos yra beveik arba visiškai identiškos. Bazinės spalvos gali skirtis, o ant pagrindinių spalvų yra herbas. Taip yra su Monako ir Indonezijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų, Andoros, Rumunijos ir Čado, Austrijos ir Libano vėliavomis.