Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslininkai pataria itin skeptiškai vertinti tokius jausmus sukeliančią naujieną.

Kuomet sausio 8 dieną – po 2 dienų nuo Kapitolijaus šturmo – teksasietis Ben Costiloe tviteryje paskelbė sankcijų, kurios galėtų būti taikomos Donaldui Trumpui po antrojo impičmento, sąrašą (dabar įrašas pašalintas), jis greitai išpopuliarėjo ir sulaukė tūkstančių pritarimų.

Įraše buvo minimi tokios bausmės, kaip pensijos D. Trumpui (> $200 tūkst.) ir galimybės iškelti kandidatūrą rinkimuose panaikinimas. Tačiau didelė dalis to, kas parašyta, buvo melas ar ne visai tiesa, rodo faktų tikrinimo svetainės PolitiFact analizė – iš buvusio šalies lyderio atimti prezidentinius „niekučius“ ne taip lengva.

Tačiau žmonės šia dezinformacija patikėjo. Kaip leidinio Elemental mokslo žurnalistui Markham Heid paaiškino Kolorado universiteto psichologė Laura Scherer, šiuo tvitu žmonės dalinosi, nes jis atspindėjo tai, kuo jie norėjo tikėti. Spausdami „patinka“ po šiuo – ir panašiais – tvitu, žmonės net nesusimąsto, ar tai tiesa.

Neseni Scherer ir jos kolegų darbai skirti dezinformacijos skleidimui internete, konkrečiai, socialiniuose tinkluose. Ji tvirtina, kad tikėjimą melagienomis ir norą jas platinti lemia keli faktoriai, ir tvirtina, kad dabar – „posttiesos“ ir „deepfake'ų“ epochoje, – kaip niekad svarbu suprasti, kokiomis aplinkybėmis žmogus paveikiausias ir pažeidžiamiausias dezinformacija. Mokslininkai aptiko įrodymų, kad esminį vaidmenį čia vaidina stiprios, įprastai neigiamos, emocijos, o būtent – pyktis.

2020 metais žurnale Experimental Psychology publikuotame tyrime mokslininkai 79 dalyvius padalino į dvi grupes, kurioms rodė trumpą vaizdo klipą (8 minučių trukmės ištrauką iš Alberto Brookso 1991 metų filmo „Defending Your Life“), o po peržiūros klausinėjo apie jo turinį. Kai kuriuose klausimuose buvo melagingi teiginiai.

Tyrimo „kabliukas“ – vienos grupės dalyvius prieš peržiūrą buvo stengiamasi kaip reikiant supykdyti (netgi įžeidžiant). Atsakydami į klausimus apie ištraukos turinį, supykdyti žmonės buvo labiau linkę tikėti melagingais tvirtinimais, nei kitos, „neutralios“, grupės nariai.

Mokslininkai išsiaiškino, kad pyktis nepaveikė gebėjimo atpažinti filmo detales. Tačiau padidėjo tyrimo dalyvių imlumas dezinformacijai. Be to, supykę žmonės buvo labiau įsitikinę savo neteisingų atsakymų teisingumu – didesnis įsitikinimas siejosi su mažesniu tikslumu.

Pasak tyrimo pirmojo autoriaus, Framinghamo universiteto (Massachusetts) psichologijos katedros docento Michaelo Greensteino, jau yra nemažai tyrimų apie emocijų įtaką smegenims ir informacijos apdorojimui. Pyktis mažina skeptiškumą, didina žmogaus užtikrintumą ir supaprastina mąstymą – visa tai mažina atsparumą dezinformacijai, aiškina mokslininkai.

Pyktis mažina skeptiškumą, didina užtikrintumą ir supaprastina mąstymą – visa tai mažina atsparumą dezinformacijai

Greensteino susidomėjimą pykčio įtaka imlumui dezinformacijai, pasak jo paties, lėmė patirtis iš „realaus pasaulio“ ir moksliniai tyrimai.

Yra toks posakis – „neduok valios emocijoms“. Ši frazė dažnai taikoms, stengiantis užsiminti, kad pykdamas žmogus priima ne pačius optimaliausius sprendimus, o tai liudija neefektyvų atminties panaudojimą. Mokslo požiūriu, pyktis – gan įdomi emocija, nes ji tradiciškai laikoma „neigiama“, tačiau sprendžiant iš jos poveikio kognityviniams procesams, jo daug kuo primena „teigiamą“ emociją.

Tyrimų rezultatai rodo, kad atmintis – ne videokamera, sakė Greensteinas leidiniui PsyPost.

Tai toli gražu nėra nauja išvada, tačiau vidutinis žmogus, nepaisant daugybės tyrimų, apie tai gali nė neįtarti.

Svarbu suprasti, kad pyktis ne šiaip blogina asmens atmintį, o „didina žmonių polinkį priimti savo pačių jau padarytas atminties klaidas – juk atmintis neveikia kaip vaizdo kamera“.

Tačiau šis tyrimas, kaip ir daugelis kitų, turi savo apribojimų. „Tai parengiamasis tyrimas, jis nustato, ką pyktis daro žmogaus atminčiai, tačiau ne tai, kaip jis tai daro, – sako Greensteinas. – Kitas svarbus žingsnis bus mechanizmo nustatymas – kaip ir kodėl pyktis veikia atmintį“.

Savo ruožtu Laura Scherer sako, kad tokios išvados jos nenustebino. Pasak jos, mokslininkai ja žino, kad žmonės atkreipia dėmesį ir dalinasi tokia informacija, kuri juos pykdo, kuri atitinka jų „informaciniame burbule“ susiformavusias pažiūras, ir tuo pačiu patvirtina jų išankstinius nusistatymus (vadinamasis confirmation bias). Be to, žmonės neleidžia sau stabtelėti ir kritiškai pagalvoti, ar jų platinama informacija teisinga, pažymi Scherer.

O kodėl gi, įdomu, supykusio žmogaus smegenys reaguoja būtent taip? Evoliucinės biologijos požiūriu, pyktis yra emocija, kurią žmonės patiria konflikto metu, arba tuomet, kai kyla grėsmė. Tokiose situacijose smegenys prioritetą suteikia operatyviam sprendimų priėmimui, pasitikėjimo savimi jausmui ir kurios nors vienos pusės gynimui, o ne samprotavimams, objektyvumo išsaugojimui ir sąžiningai komunikacijai.

Be emocijų – dažniausiai neigiamų, – mokslininkai išskiria ir kitus faktorius, didinančius dezinformacijos priėmimą. Scherer nurodo, kad jeigu informacija gaunama iš draugo (ar šiuolaikinės, sociotinklinės draugo sampratos – „frendo“), mažesnė tikimybė, kad užsiimsite jos teisingumo vertinimu. Be to, netgi melagingo teiginio pakartojimas didina jo įtikinamumą.

 

Kuo daugiau kartosite kokį nors teiginį, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės įsimins jį kaip teisingą. Šį metodą dažnai naudoja politikai, siekiantys žmonėms pateikti savo požiūrį.

Kuo toliau, tuo dažniau susimąstoma, kad vienintelis būdas išvengti dezinformacijos ir melagienų – visiška skaitmeninė detoksikacija. Tačiau Scherer ir Greensteinas siūlo alternatyvius variantus. „Žinome, kad žmonėms dažniau susimąstant, ar naujiena, perskaitytas pranešimas ir taip toliau, yra teisingas ar klaidingas, jų gebėjimas atskirti dezinformaciją gerėja“, – tvirtina mokslininkai.

Nuolat vaikantis informacijos, tokius pratimus nelengva atlikti, juk šiuolaikiniai žmonės dažnai tenkinasi vien antraštės perskaitymu (ir tai ne visada), o paskui pasipiktinimą sukėlusia (dez)informacija dalinasi ir rašo atitinkamus komentarus.

Derėtų sustoti ir smegenyse aktyvuoti „niekų detektorių“. „Ypač skeptiškai vertinkite informaciją, kuri jums kelia pyktį, – rekomenduoja Scherer. – Kai jaučiate, kad jumyse kyla pyktis, patikrinkite šią informaciją kituose šaltiniuose ir viską nuodugniai apmąstykite, prieš dalindamiesi su savo auditorija“.

Greensteino nuomone, taip pat naudinga prarplėsti patikimų šaltinių sąrašą. „Jus dominančią temą nagrinėkite keliuose patikimuose šaltiniuose. Kreipkite dėmesį ne tik į tai, kur jie sutaria, tačiau ir į ginčijamas vietas“, – pataria jis. Net ir, bendrai žvelgiant, pasitikėjimo verti žmonės ir žiniasklaidos kanalai gali klysti, todėl svarbu informacijos kanalus diversifikuoti, pabrėžia Markhamas Heidas.

Kai kalba pasisuka apie įsitikinimus, galinčius rimtai paveikti jūsų gyvenimą (tarkime, skiepijimą ir skiepijimąsi), geriausia surasti objektyvių tai patvirtinančių –– ar atmetančių – duomenų. Šį patarimą vargu ar pavyks panaudoti kiekvienos į informacijos (ar jūsų požiūrio) lauką patenkančios naujienos atžvilgiu, tačiau atsimenant, kad emocijos kartais jus gali suklaidinti, patikrintais duomenimis apsiginkluoti verta, primena Laura Scherer.

republic.ru