Paslaptingos būtybės ištisus šimtmečius gąsdina vietinius: kas tie šešėliški trijų metrų ūgio žmonės, dėvintys grėsmingas skrybėles ir apsiaustus? (Video)
|
©„Broken in a glory“ nuotr. Didžiulės, tarsi skrybėlėmis ir apsiaustais apsigaubusios vaiduokliškos figūros daugiau nei 300 metų šmėžuoja vienam Kalifornijos kalnyne. Tačiau kas tai yra iš tiesų? Šimtus metų žmonės saulėlydžio metu žvalgėsi į miglotas Kalifornijos Santa Liučijos kalnų viršūnes – ir matė aukštas, apsiaustais apsigobusias figūras, kurios, atrodytų, tarsi spokso į žiūrėtoją. Ir tada per kelias akimirkas šie klaikūs siluetai išnyksta. Šie vaiduokliai net turi pavadinimą – „Tamsieji stebėtojai“ – ir atrodo kaip šešėliški daugmaž trijų metrų ūgio žmonės, dėvintys grėsmingas skrybėles ir apsiaustus. Dažniausiai jie pastebimi popietėmis, ir remiantis naujausiu SFGate.com straipsniu, Kalifornijos gyventojai bei svečiai šias grėsmingai atrodančias būtybes, pastebimas kalnų viršūnėse, mato jau daugiau nei 300 metų.
„Kai XVIII a. čia atvyko ispanai, jie šiuos apsireiškimus pradėjo vadinti los Vigilantes Oscuros. Pažodžiui – „Tamsieji stebėtojai“, – straipsnyje rašo „SFGate“ redaktorė Katie Dowd. – Kai į regioną ėmė reikšti pretenzijas anglų-amerikiečių naujakuriai, jie taip pat patyrė, kad juos kažkas kartais nuo kalvų stebi“. Vienas garsus žmogus, taip pat susidūręs su Stebėtojais, buvo amerikiečių autorius Johnas Steinbeckas. 1938 m. apsakyme „Skrydis“ veikėjas mato juodą figūrą, sklendžiančią link jo nuo netoliese esančios kalvos. „Bet jis greitai nusuko, nes tai buvo vienas iš Tamsių stebėtojų, – rašė J.Steinbeckas. – Niekas nežinojo, kas jie yra, nei kur jie gyvena – tad geriau juos ignoruoti ir niekada nesidomėti jais“. Vėliau tai tapo šeimos manija: J.Steinbecko sūnus Thomas kartu su dailininku Benjaminu Brode'u parašė knygą apie stebėtojus, pasakoja K.Dowd. Taigi, kas yra tie Tamsieji stebėtojai?Viena teorija, pasak K.Dowd, yra ta, kad visi šie reiškiniai tėra liudininkų proto vaisiai. Kitaip tariant, tai klasikinis pareidolijos atvejis – psichologinis reiškinys, kai stebėtojo smegenys neaiškiame ar atsitiktiniame vaizde atranda dėsningumus ar reikšmę. Šis reiškinys yra priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės Mėnulyje mato veidus, arba Jėzaus atvaizdą ant skrebučio. Tokiu atveju įprastus šešėlius ant Santa Liučijos kalvos viršūnių žiūrovo smegenys gali interpretuoti kaip aukštas, apsiaustais apsigobusias figūras („Stebėtojai“ pastebimi vėlyvą popietę, kai nuo kalvų nudryksta ilgi šešėliai). „Vokietijos Harco kalnų gyventojai jau keletą šimtmečių pasakoja, kad ant Brokeno kalno viršūnės mato šešėliškas figūras, – rašo K.Dowd. – Iš tikrųjų Brockeno šmėklos „nutinka“ tada , kai šešėlis – kad ir žygeivio – krenta ant ypač ūkanotų kalnų viršūnių. Jei saulė yra už stebėtojo, rūkas iškraipo šešėlį, todėl jis atrodo didžiulis ir grėsmingas“. Šmėkliškąsias figūras paprastai gaubia vaivorykštės spalvos aureolė, kurią sukuria saulės šviesa, lūžtanti vandens lašeliuose, esančiuose rūke ar debesyse, rašo BBC. Nors tai paplitę Harco kalnuose, kur net ir nedideliame aukštyje dažnai kyla rūkai, tokį efektą galima pamatyti bet kurioje ūkanotoje pakalnėje, kai Saulė yra už jūsų, o po jūsų kojomis dunkso debesys ar tirštas rūkas. Galbūt net patys esate tai matę per lėktuvo langą: skriedamas tarp saulės ir debesų, lėktuvas gali ant žemiau esančių debesų mesti šešėlį, įrėmintą vaivorykšte – ir šešėlis gali atrodyti antgamtiškai dideliu. Parengta pagal „Live Science“. | ||||||
| ||||||
