Mokslo ir technologijų pasaulis

2007 m. mokslininkai aprašė vieną atvejį, kuomet vyresnis nei 40-ies metų prancūzas atvyko į ligoninę, skųsdamasis kojos skausmu. Dar būdamas vaikas, jis susidūrė su tokia pat problema, kai jo smegenų skilveliuose susikaupė per daug smegenų skysčio.

Atsižvelgę į jo ligos istoriją, gydytojai nusprendė atlikti smegenų tyrimą, siekdami išsiaiškinti, ar jo galūnių skausmus kelia ta pati problema. Tačiau jie liko be žado, pamatę, kad vyro smegenų skilveliai buvo taip persipildę skysčio, kad jis iš esmės pakeitė visas jo smegenis. Smegenyse buvo likęs tik plonas žievinis neuronų sluoksnis.

Neįtikėtina, tačiau vyras ne tik buvo pilnai sąmoningas, bet ir gyveno pilnavertį bei laisvą gyvenimą. Jis dirbo valstybės tarnautoju, gyveno kartu su savo žmona ir dviem vaikais net neįtardamas, kad didelė jo smegenų dalis nefunkcionuoja. Vyro gebėjimas gyventi be daugybės svarbių smegenų dalių, kurios anksčiau buvo laikytos būtinomis sąmonei palaikyti, verčia suabejoti egzistuojančiomis teorijomis apie tai, kaip veikia žmogaus smegenys ir mechanizmai, sudarantys sąmonės pagrindą.

Pavyzdžiui, neuromokslininkai buvo įsitikinę, kad gumburu vadinama smegenų dalis, perduodanti jutiminius signalus į galvos smegenų žievę, yra būtina sąmonei. Taip buvo manoma, nes tyrimais buvo nustatyta, kad pažeidus gumburą, žmones dažnai ištinka koma, o viena mokslininkų komanda netgi sugebėjo rankiniu būdu „išjungti“ epilepsija sergančio paciento sąmonę, stimuliuojant šį smegenų regioną elektros srove.

Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad žmogus praranda sąmonę, kai elektrodais yra keičiamas smegenų dalies, vadinamos užtvara, aktyvumas. Užtvara gauna informaciją iš įvairių smegenų sričių ir intensyviai „bendrauja“ su gumburu.

Tai, kad vyras sugebėjo išlikti sąmoningas turėdamas tiek nedaug žievinių neuronų, paneigia visas neuromokslininkų iškeltas teorijas, kurios, remiantis smegenų struktūra, bandė paaiškinti sąmonės atsiradimą. Tačiau, šis atvejis gali pagrįsti kitų tyrėjų nuomonę, kad smegenų anatomija nėra tokia jau svarbi sąmonei, verčiau, ji yra palaikoma tam tikrais neuronų tarpusavio komunikacijos būdais.

Pavyzdžiui, neseniai tyrėjai gilinosi į mintis sukuriančius nervinės veiklos modelius. Mokslininkai nustatė, kad kai neuronai komunikuoja, jie retai kada siunčia signalus vieni kitiems pačiu tiesiausiu keliu. Vietoje to, jie išbando visus įmanomus ryšius ir kanalus, sukurdami sudėtingą ir improvizuotą impulsą. Ši idėja yra Axelio Cleermanso „Radikalaus plastiškumo teorijos“ pagrindas. Pasak teorijos, sąmonė atsiranda tuomet, kai smegenys reflektuoja apie save ir taip „mokosi“ save suvokti.

Be abejonės, lieka dar daug neatsakytų klausimų, o dauguma teorijų, bandančių paaiškinti sąmonės kilmę, dar nėra iki galo išplėtotos. Iš gerosios pusės, gydytojai bent jau sugebėjo nustatyti, kas sukėlė prancūzo kojos skausmą.