Mokslo ir technologijų pasaulis

Ši paslaptinga kosminė megastruktūra gali būti raktas į prisikėlimą ir nemirtingumą.

Įsivaizduokite tai: tolimoje ateityje, dar ilgai po to, kai numirsite, galiausiai sugrįšite į gyvenimą.

Taip nutiks ir visiems kitiems, kurie kada nors gyveno žmogaus civilizacijos istorijoje. Tačiau pagal šį scenarijų grįžimas iš mirusiųjų yra gana įprasta dalis. Tačiau tai bus velniškai keista.

Štai kaip viskas vyks: megastruktūra, vadinama „Dysono sfera“, suteiks intelektualiam dirbtiniam agentui (AI) milžinišką energijos kiekį, kurio reikia norint surinkti kuo daugiau istorinių ir asmeninių duomenų apie jus, kad galėtų atstatyti tikslią jūsų skaitmeninę kopiją.

Kai ji bus baigta, visą gyvenimą (dar kartą) nugyvensite imituotoje realybėje, o kai ateis laikas mirti (vėl), būsite nukeltas į imituotą pomirtinį pasaulį, kaip seriale „Black Mirror“ epizode „San Junipero“, kur galėsite amžinai būti su draugais, šeima ir mėgstamomis įžymybėmis.

Taip, tai skamba neįtikėtinai. Bet kada nors tai gali būti realu.

Tai yra projekto „Kelias į nemirtingumą“ C planas, ties kuriuo Rusijos transhumanistas ir gyvenimo pratęsėjas Aleksejus Turchinas dirba nuo 2014 m.

Turchinas neseniai išdėstė išsamią informaciją kartu su transhumanistu Maximu Černyakovu paskelbtame straipsnyje „Technologinio prisikėlimo požiūrių klasifikavimas“. (A, B ir D planuose yra atitinkamai gyvenimo pratęsimas, krionika ir kvantinis nemirtingumas. Straipsnyje galite rasti argumentų, pagrindžiančių, kaip kiekvienas gali suteikti nemirtingumą.)

Kai Turchinui buvo 11 metų, mirė jo klasės draugė. Ši patirtis jo jaunoje galvoje pasodino pirmąsias amžino gyvenimo galimybės sėklas. „Aš pradėjau per mokslinės fantastikos prizmę galvoti apie tai, ką būtų galima padaryti“, - teigia Turchinas.

2007 m. jis tapo Rusijos transhumanistų judėjimo, bendruomenės, kuri stengiasi paruošti rusus pritaikyti technologijas, kurios padės jiems peržengti dabartinius fizinius ir psichinius apribojimus, nariu. Turchinas įkūrė pirmąją Rusijos transhumanistinę politinę partiją 2012 m., o pastaruosius kelerius metus jis tobulino savo nemirtingumo planą ir aktyviai fiksavo kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną.

Turchinas registruoja ir tvarko kiekvieno turimo sapno, pokalbio ir kasdienės patirties dienoraščius. Tokia „visur stebėjimo“ praktika – Turchino teigimu, kad jis net užfiksuoja savo šališkumą – yra būtina, nes superprotingam dirbtiniam intelektui prikelti asmenį iš mirusių reikia tokių pačių vystymosi sąlygų, kokias asmuo išgyveno praeityje.

Kai dirbtinis intelektas sukurs jūsų tikslią skaitmeninę kopiją, viskas yra įmanoma – netgi atkurti biologinį gyvenimą, sako Turchinas. AI atkakliai ieškos jūsų DNR – jis net iškas jūsų kapą, nes tik tada jis galės sukurti jūsų fizinio kūno kloną, kuriame jūsų skaitmeninė kopija galės įsikūnyti.

Dabar paimkite vieną skaitmeninio nemirtingumo pavyzdį ir padauginkite jį iš milijardų žmonių, kurie kada nors gyveno, masto, sudarydami daugybę to paties modeliavimo egzempliorių su skirtingais variantais, kaip viskas gali vystytis, o tai išaugs eksponentiškai. Tuo pačiu metu. Niekaip Žemės galia negali suteikti mums skaičiavimo išteklių šiai veiklai. Mums reikia Saulės. Dar geriau, mums reikia „Dysono sferos“ aplink Saulę.

Fizikas Freemanas Dysonas savo megastruktūros koncepciją pasiūlė 1960 m. mokslo darbe „Dirbtinių žvaigždžių infraraudonųjų spindulių šaltinių paieška“.

„Dysono sfera“ tai hipotetinis apvalkalas, apgaubiantis Saulę, kad panaudotų didelę dalį milžiniškų 400 septilijonų (10²⁴) vatų per sekundę energijos, kurią mūsų žvaigždė skleidžia per vieną dieną. Tai trilijoną kartų viršija mūsų dabartinį energijos suvartojimą visame pasaulyje.

„Dysono sferoje“ yra daug atskirų palydovų su atskiromis orbitomis, nes viena didžiulė struktūra būtų gravitaciškai nestabili, sako Turchinas. Jis įsivaizduoja megastruktūrą kaip juodą arba šiek tiek oranžinį Saulės energijos parką, sujungtą į stulbinantį 300 milijonų kilometrų kiautą aplink Saulę. Tokios megastruktūros sukūrimas žymės mūsų rūšies perėjimą iš planetinės rūšies į tarpžvaigždinę.

Tęsinys kitame puslapyje:

Yra tik viena maža problema: mes iš tikrųjų negalime sukurti tokio dalyko.

„Tikroji sfera aplink Saulę yra visiškai nepraktiška", - anksčiau Oksfordo universiteto Ateities žmonijos instituto mokslinis bendradarbis, studijavęs megastruktūros koncepcijas, Stuartas Armstrongas.

Tempiamasis stipris, reikalingas tam, kad „Dysono sfera“ nesuirtų, gerokai viršija bet kurios žinomos medžiagos stiprumą, sakė Armstrongas. Be to, sfera nebūtų stabiliai gravitaciškai prisirišusi prie savo žvaigždės. Jei kuri nors sferos dalis būtų nustumta arčiau žvaigždės – tarkim, meteorų smūgiu – tai ta dalis būtų patraukiama link žvaigždės, sukuriant struktūros nestabilumą.

Nors, žmonės negali sukonstruoti „Dysono sferos“ (kol kas), bet nanorobotai tai galėtų padaryti, teigia Turchinas. Robotai galėtų pradėti kasinėti mažą planetą geležies ir deguonies gamybai ir panaudoti šiuos išteklius aplink Saulę sukuriant atspindintį hematito paviršių.

Net jei mašinos ir išsprendžia problemą, kaip panaudoti visą tą energiją, vis dėlto skaitmeninio prisikėlimo koncepcija vis tiek neatrodo įmanoma Fordhamo universiteto fizikos docentui Stephenui Holleriui.

„Yra daug dalykų, kurių mes nežinome, kurie istoriškai susiformavo ir lėmė žmogaus gyvenimą. Tai nėra jokio įrašo dalis, todėl labai sunku ką nors prikelti", - sako Holleris.

Taigi skaitmeninis dvynis greičiausiai yra labiau tikėtinas nei skaitmeninis aš. Bet ar tikrai jūsų skaitmeninis dvynys esate jūs? Na, tarsi.

„Tai jūs iki to momento, kai jį atsisiųsite", - sako Holleris. „Po to jis virsta kitu žmogumi. Tai tampa nauju subjektu. Skaitmeninė kopija visada skirsis nuo biologinės kopijos“.

Klemsono universiteto filosofijos ir biologijos mokslų profesorė, tyrinėjanti socialinius, konceptualius ir etinius kosmoso tyrinėjimo klausimus, Kelly Smith mano, kad „Dysono sfera“ yra labiau politinė, o ne inžinerinė problema.

„Žmonės tapo trumpalaikiais mąstytojais, kuriuos per trumpą gyvenimą jaudina pelno ir nuostolių klausimai. Kas norės visą savo gyvenimą skirti tam, kad būtų naudinga nei jiems, nei jų vaikams, nei jų vaikams, nei vaikų vaikams, bet žmonėms, gyvenantiems po 1000 metų?“ ji stebisi.

Be to, net jei sukurtume įvairiausių pažangių technologijų ir įkeltume savo asmenybę į kompiuterį, kurį maitina „Dysono sfera“, vis tiek kalbėtume apie labai didelę žmogaus gyvenimo trukmę – ne apie nemirtingumą – „Dysono sferą“ maitinanti žvaigždė kažkuriuo metu taps supernova, taigi baigsis ir mūsų energijos šaltinis“, - sako Smith.

Milijardus metų vykdant modeliavimą, klaidos tikrai gali prasibrauti į kompiuterio kodą. „Galų gale mes iš esmės dubliuosime 90 proc. kažkieno, bet ar rezultatas yra tas pats?" - klausia Smith. „Nežinau, kaip džiaugčiausi žinodama, kad 80 procentų į mane panaši savęs kopija išliks amžinai".

Turchiną, plano C kūrėją, taip pat jaudina ši problema, nors jis sako, kad tai daugiau filosofinė dilema nei fizinė mįslė: „Jei kopija yra pakankamai panaši į savo originalą tiek, kiek mes negalime jos atskirti kita, ar kopija lygi originalui?“

„Dysono sfera" mokslinės fantastikos seriale „Star Trek: The Next Generation":