Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiaurės Atlanto vandenyne esanti Bermudos sala neturi gėlo vandens šaltinių, upių ar ežerų. Tad kaip žmonės sugebėjo įsikurti šioje saloje? Paslaptis slypi saloje esančių namų struktūroje, o tiksliau – baltuose laiptuotuose stoguose, kurie jau naudojami 400 metų nuo tada, kai buvo pirmą kartą suprojektuoti.

Lankytojas iš Didžiosios Britanijos Bermudoje gali pasijausti tarsi būdamas savo gimtinėje. Didžioji dalis iš 60 000 salos gyventojų įsikūrę kalkakmenio kotedžuose, nudažytuose pastelinėmis spalvomis, kurių dizainas primena Didžiosios Britanijos miesteliuose ir kaimeliuose esančius namus.

Tačiau balti laiptuoti stogai? Iš kur jie atsirado? Pasirodo, jie yra suprojektuoti taip, kad surinktų lietaus vandenį. Laiptai sulėtina liūties vandens tekėjimą ir padeda latakams surinkti lietaus vandenį, kuris suteka į po namais esančias talpyklas.

Dėl kasmetinių liūčių, kurios pranoksta Anglijoje ir Velse sutinkamas liūtis – bei gana tolygaus jų pasiskirstymo metuose – talpyklos beveik visuomet būna pilnos. Kiekvienas namas vandeniu apsirūpina pats savarankiškai. Nėra jokių vandentiekių ar komunalinių mokesčių už patiektą vandenį.

Šią sistemą dėl patirto gėlo vandens trūkumo sugalvojo dar pirmieji naujakuriai – saloje nėra jokių nuolatinių upelių, o ežeruose esantis vanduo yra sūrus. Vėliau šis reikalavimas buvo įtvirtintas teisės aktuose, reglamentuojančiuose namų statybą – kiekvienam gyvenamojo namo kvadratiniam metrui turi tekti bent 36 litrai talpyklos.

Toks stogo dizainas turi ne vieną privalumą. Kadangi pagamintas iš kalkakmenio, stogas yra sunkus ir uraganui jį pakelti bei nuplėšti yra sunku. Seniau stogai buvo padengiami kalkių skiediniu, kuris turėjo antibakterinių savybių. Dabar vietoje kalkių skiedinio naudojami dažai – tačiau stogas išliko baltos spalvos, kadangi ši spalva atspindi ultravioletinius saulės spindulius, o tai taip pat padeda išgryninti vandenį.

Sistema taip pat turi ne tokį akivaizdų privalumą – savarankiškumas skatina gyventojus tausoti vandens atsargas.

Aplinkosaugos ekspertas Stuartas Haywardas sako, kad tėvai jį išauklėjo taip, jog jis suprastų, kad netausojant vandens gali tekti patirti troškulį. Jis sako, kad įsipildavo vandens į arbatos puodelį, ir jo turėdavo užtekti dantims išsivalyti. Kitaip tariant, reikėdavo elgtis su puodeliu vandens taip, kad su paskutiniu gurkšniu būtų baigiamas burnos skalavimas. Taip pat nebūdavo naudojama daug ploviklių – kad baigus plauti indus, neliktų putų. O tokį panaudotą vandenį galima būdavo panaudoti daržui laistyti.

Saloje padaugėjus gyventojų, stogų ploto santykis su gyventojų skaičiumi sumažėjo. S.Haywardas sako, kad negalint plėstis, pradedama svarstyti, jog statomo namo stogo plotas ir talpyklos dydis būtų projektuojami taip, kad patenkintų vos vienos šeimos poreikius – įsikėlus antrai šeimai, vandens sunaudojimas padvigubėja.

Taip pat yra turistai, kurie tikisi iš viešbučių neriboto vandens naudojimo, ir jiems tiekiamas vanduo nėra ribojamas.

Tačiau šis vanduo iš niekur neatsiranda. Laimei, Bermuda jau nuo seno turėjo priėjimą prie požeminių „lęšių“ – gėlo požeminio vandens sluoksnių, kurie plūduriuoja ant druskingo vandens.

Pastaruoju metu sala vis labiau kliaujasi vandens nudruskinimo procesu. Šiuo metu Bermudoje veikia 6 nudruskinimo gamyklos, kurios kartu per dieną nudruskina ir patiekia 13 500 kubinių metrų vandens.

S.Haywardas sako, kad visuomet egzistuoja įtampa tarp nerūpestingo gyvenimo būdo, kurį propaguoja turistai – ir riboto vandens sunaudojimo, kurį propaguodavo jų tėvai. Vyras pasakoja, kad turistams atvykus į salą, vietiniai norėdavo suteikti jiems daug gero laiko ir emocijų, kad keliautojai išleistų kuo daugiau pinigų. Tačiau jų vandens sunaudojimas sudarydavo du trečdalius sunaudojamo vandens saloje – dvigubai daugiau, nei vietinių sunaudojamo vandens kiekis.

Vienas būdų turistams išleisti pinigus yra žaisti golfą. Bermudoje vienam gyventojui tenkančių golfo aikštynų yra daugiau nei bet kur pasaulyje. Tačiau pievelėms reikia daug vandens, kad jos žaliuotų. Kartais prausimuisi ir drabužių plovimui naudojamas nudruskintas vanduo – o šis panaudotas vanduo dar kartą panaudojamas pievoms drėkinti.

Ką apie Bermudos salo namų stogus mano nevietiniai ekspertai? Užsienio vystymosi instituto vandens politikos programos vadovas Rogeris Calowas (Jungtinė Karalystė) šią idėją apibūdina kaip „fantastišką“. Anot jo, kalbant apie šios sistemos privalumus, ji pasižymi mažais kaštais, ir jau kelis šimtmečius yra vystoma bei pritaikyta vietiniams poreikiams. Vyras tvirtina, kad ji tinka vietiniam klimatui ir puikiai veikia.

Henrietta Moore iš Londono universiteto koledžo Pasaulinės gerovės instituto taip pat mano, kad ši idėja yra gera. Jos nuomone, tai skiepija asmeninę atsakomybę ir visuotinę priežiūrą, taip pat priklausomybę nuo socialinių ir kultūrinių vertybių. Moteris pasakoja, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės dantis valosi atsukę vandens čiaupą – o tuo tarpu mintis, kad dantis galima išsivalyti vienu puodeliu vandens, būtų tinkamas požiūris.

Tad kodėl iš Bermudos salos pavyzdžio nepasimoko kitos šalys?

Šis metodas neveiks šalyse, kuriose iškrenta mažai kritulių arba sausros trunka ilgai. Tačiau ne taip jau toli esančios Karibų salos pasikliauja beveik vien tik nudruskintu vandeniu. Šioms bei kai kurioms kitoms šalims tropinių ar vidutinių platumų zonose tai galėtų būti puikus būdas sutaupyti pinigų ar energijos.

Tačiau vieno dalyko iš Bermudos salos galėtų pasimokti visos šalys nepaisant jų klimato – vertinti vandens svarbą.