Mokslo ir technologijų pasaulis

Apžiūrinėdami kokį nors vieną ar kitą šalį garsinantį objektą, nedažnai susimąstome, kad mūsų dėmesį patraukė suvis ne tikras istorinis paminklas, o vien tik jo perdirbinys.

Labiausiai glumina tai, kad su įvairiausiomis istorinėmis fikcijomis tenka susidurti ne kokiame nors gūdžiame kaimelyje Japonijos Aomorio prefektūroje, kuriame menamai palaidotas Jėzus Kristus (tenai yra net kapas su atitinkamu užrašu). Patys garsiausi legendomis apipinti arba istorinius įvykius menantys, bet ne autentiški objektai yra kone visiems pažįstami, lygiai kaip jų buvimo vietos – Italija, Didžioji Britanija, Rusija ir pan. Beje, turistų dėmesys jiems – begalinis. Jei jau smalsu, apie kuriuos gi objektus čia kalbama, toliau – neilgas garsių vietovių sąrašiukas.

1. Stounhendžas

Nors ir atrodo netikėta, tačiau ir šį objektą tenka paminėti vardijant garsiausius pseudoistorinius paminklus. Taip jau yra, kad netgi vienas iš Didžiosios Britanijos simbolių, be to, figūruojantis UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašuose, turėtų kelti įtarimų ne dėl ko kito, o dėl autentiškumo. Nustebote? Kadangi, remiantis visais šaltiniais, Stounhendžui ne mažiau nei 4 tūkst. metų ir tai patvirtina akmenų, iš kurių kompleksas sutvertas, analizė?

Šio fakto niekas ir nekvestionuoja. Deja, tuose pačiuose šaltiniuose ne itin mėgstama prisiminti, kad 1958-aisiais buvo įvykdyta generalinė Stounhendžo rekonstrukcija. Kompleksas buvo išrinktas po akmenėlį, stambiausi rieduliai sutvirtinti betonu, o tada vėl kuo dailiausiai sustatyti. Vadinasi, toks, koks yra dabar, Stounhendžas yra toli gražu ne keltų, o XX a. kontingento jėgomis sutvertas statinys.

2. Džuljetos balkonas ir kapas

Įsimylėjėliai, Williamo Shakespeare‘o kūrybos garbintojai ir tie, kuriuos aistra keliauti nuginė iki Veronos, būtinai stengiasi aplankyti vietas, po kurias kadaise vaikštinėjo Džuljeta, konkrečiai – tragedijos veikėjos namus su garsiuoju balkonu, taip pat jos kapą. Trokštančių pamatyti šiuos objektus nestabdo net visuotinai žinomas faktas, kad šitos vietos – ne autentiškos, sukurtos vien tik siekiant privilioti smalsuolius.

Nei kapas, nei balkonas, prie kurių vedami turistai, su Džuljeta neturi nieko bendro. Pavyzdžiui, balkonas prie namo, kuriame neva gyveno Kapulečiai, buvo prilipintas 1930-aisiais. Antkapis, tiesa, senesnis – datuojamas XIII–XV a., tačiau Džuljetos palaikai ten niekada nesiilsėjo. Vadinasi, visa istorija – vien graži legenda. Jau vien todėl, kad pati Džuljeta – išgalvotas personažas. Realų prototipą jisai turėjo. Tai – moteris, vardu Lucina Savorgnan, kadaise iš tiesų gyvenusi Veronoje. Bet jos meilės istorija pasibaigė toli gražu ne taip dramatiškai: galop ji vis dėlto laimingai ištekėjo ir santuokoje susilaikė poros atžalų.

3. Šerloko Holmso namas

Remiantis visuotinai paplitusia versija, žymusis detektyvas gyveno Londone, Baker gatvėje, 221B numeriu pažymėtame name. Tame pačiame, kuriame jį „apgyvendino“ garsusis detektyvų meistras Arthuras Conanas Doyle‘is.

Namas stovi ir šiandien: prie jo galima prieiti ir nusifotografuoti, ką ir daro aistringi Šerloko Holmso gerbėjai. Tiesa, tiktai nedaugelis iš jų žino, kad savo charizma pakerinčio detektyvo laikais Baker gatvė buvo gerokai trumpesnė negu dabar. Negana to, namo Nr. 221B joje tiesiog nebuvo, o to, ant kurio šiandien pakabinta ryški tai liudijanti iškaba, tikrasis adresas – 239, Baker Street. Kalbant apie „221B, Baker street“ beliko pasakyti, kad tai yra išradingai užsiregistravusios ir Šerloko Holmso muziejų minėtame Londono name įkūrusios firmos pavadinimas.

4. Pasaulio vidurys

1982-aisaisi Ekvadore esančiame Kito mieste buvo baigtas statyti gelžbetonio monumentas, žymintis pasaulio vidurį – „Monumento a la Mitad del Mundo“. 30 metrų aukščio statinys neva paženklina ekvatorių. Prie jo nusifotografuoti mėgstantys turistai pozuoja viena koja stovėdami Pietų, o kita – Šiaurės pusrutulyje. Deja, tiesa ta, kad šitam griozdui iki pasaulio vidurio – neįtikėtinai toli, mat „kolosaliais“ gebėjimais apdovanoti projektuotojai nesugebėjo nustatyti tikslios vietos. Vieni tvirtina, kad tikrasis pusiaujas eina 240 metrų atstumu nuo paminklo ženklinamos vietos, o kiti sako, kad nuo Kito iki jo – net 50 kilometrų, ir tai yra vietovė, kurioje dėl šitokio išskirtinumo, pastatytas saulės laikrodis. Vis dėlto nevalia pamiršti, kad pusiaujas – tiesiog linija, tad teisūs gali būti abiejų nuomonių šalininkai.

5. Drakulos pilis

Grafo Drakulos prototipas iš tiesų egzistavo. Tai buvo Valakijos gospodarius Vladas III, kartais vadinamas Drakulu (Dracul), o kartais – Cepešu (Tepes). Kaip ganėtinai svarbiam asmeniui, jam veikiausiai priklausė keletas pilių, o tuo metu, kai leisdavosi į žygius, jis greičiausiai apsistodavo dar didesniame skaičiuje tvirtovių. Vieną iš jų ekskursijų vadovai ypač mėgsta įtraukti į kelionių maršrutus. Kalbama apie Rumunijoje esančią Brano pilį, stūksančią ant sienos su Transilvanijos sritimi.

Pilis iš pažiūros – nepriekaištinga, bet Vladas Cepešas joje nakvojo tiktai kartą ir netgi šitas faktas – nepatvirtintas. Žinoma, gali būti, kad šios pilies požemiuose nelaisvėn patekusį Drakulą kankino turkai, tačiau ir šitai neužfiksuota jokiuose dokumentuose. Kad ir kaip būtų, vietos gyventojai didžiuodamiesi vadina statinį Drakulos pilimi.

6. Šalčio polius

Geografiniu požiūriu, egzistuoja du šalčio poliai – Pietų, Antarktidoje, ir Šiaurės. Kaip tik dėl pastarojo ir kyla šiokių tokių klaustukų. Oficialus Šiaurės pusrutulio šalčio poliaus ženklas pastatytas Rusijos Oimiakono gyvenvietėje, nes būtent joje 1993-ųjų vasarį buvo užfiksuota pati žemiausia (tuometiniais duomenimis) temperatūra – sunkiai įsivaizduojami –67,7 °C. Vis dėlto tuo pačiu laiku šis stulbinantis rekordas buvo kiek pagerintas, mat Verchojanske (taip pat Rusijos Sibire) termometrų stulpeliai nukrito iki –67,8 °С.

2020-ųjų rugsėjį atsirado dar vienas pretendentas į rekordininkus. Pasirodo, dar 1991-ųjų gruodį vienoje Grenlandijos meteorologinėje stotyje termometras parodė –69,6 °С, tačiau tai prisiminti kažkodėl buvo nutarta tiktai dabar.