Mokslo ir technologijų pasaulis

Žiaurios Stalino pastangos įvesti Kolektyvizaciją ir užgniaužti ukrainiečių nacionalizmą sukėlė siaubingą badą Ukrainoje.

SSRS valdant Josifui Stalinui, 1932–1933 m. Ukrainos bado įkarštyje, badaujantys žmonės klajojo po kaimą, ieškodami visko kas valgoma.

Stavyščės kaime jaunas valstiečių berniukas stebėjo, kaip klajūnai plikomis rankomis kasė tuščius daržus.  Jis prisiminė, kad daugelis buvo taip išsekę, kad jų kūnai pradėjo tinti ir dvokti dėl itin didelio maisto medžiagų trūkumo.

„Galėjai matyti, kaip jie vaikšto, tiesiog vaikšto, ir vienas nukrenta, ir kitas, ir taip toliau“, - pasakojo berniukas po daugelio metų, byloje, kurią devintojo dešimtmečio pabaigoje rinko JAV Kongreso komisija. 

Ukrainos badas, žinomas kaip Holodomoras, ukrainiečių žodžių „badas“ ir „mirtis“ derinys. Pagal vieną vertinimą, bado metu mirė 3,9 milijono žmonių, apie 13 procentų tuometinės Ukrainos gyventojų.

Ir, skirtingai nuo kitų badų istorijoje, kuriuos sukėlė liūtis ar sausra, jis buvo sukeltas dirbtinai, kai Stalinas norėjo mažus Ukrainos ūkius pakeisti valstybės valdomais kolūkiais ir nubausti apie nepriklausomybę mąstančius ukrainiečius, keliančius grėsmę jo totalitarinei valdžiai.

Tais laikais Ukraina buvo Sovietų Sąjungos dalis, kurią tuo metu valdė Stalinas. 1929 m. kaip plano dalį greitai sukurti visiškai komunistinę ekonomiką, Stalinas įvedė kolektyvizaciją, kuri individualiai valdomus ūkius pakeitė dideliais valstybės valdomais kolektyviniais ūkiais – kolūkiais.

Ukrainos smulkieji, dažniausiai natūriniai ūkininkai, priešinosi kolektyvizacijai, nenorėdami atsisakyti savo žemės ir pragyvenimo šaltinių.

Reaguodamas į tai, sovietų režimas rezistentus laikė kulakais – pasiturinčiais valstiečiais, sovietinėje ideologijoje laikomus valstybės priešais.

Sovietų pareigūnai jėga išvijo šiuos valstiečius iš savo ūkių, o slapta Stalino policija toliau planavo ištremti 50 000 ukrainiečių ūkių šeimų į Sibirą, savo 2017 m. knygoje „Raudonasis badas: Stalino karas su Ukraina“ rašo istorikė Anne Applebaum.

„Panašu, kad Staliną paskatino tikslas paversti ukrainiečių tautą jo modernios, proletariškos, socialistinės tautos idėja, net jei tai sukėlė fizinį daugelio jos gyventojų sluoksnių sunaikinimą“, - sako istorikas ir autorius Trevoras Erlacheris, kuris specializuojasi šiuolaikinės Ukrainos istorijoje ir yra Pitsburgo universiteto Rusijos, Rytų Europos ir Eurazijos studijų centro akademinis patarėjas.

Kolektyvizacija Ukrainoje nesisekė taip kaip planavo valdžia. „1932–33 m. badas kilo dėl vėlesnių stalinistinės vyriausybės sprendimų po to, kai paaiškėjo, kad 1929 m. planas įvyko ne taip gerai, kaip tikėtasi, sukeldamas maisto krizę ir badą“, - sako Rusijos istorijos profesorius Stephenas Norrisas.

Tęsinys kitame puslapyje:

1932 m. gruodžio mėn. dokumentas, pavadintas „Dėl grūdų pirkimo Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze ir Vakarų srityje“, nurodė partijos kadrams išgauti daugiau grūdų iš regionų, kurie neatitiko jų kvotų. Be to, raginta suimti besipriešinančių kolūkių vadovus ir naujų kvotų nevykdančius partijos narius.

Stalinas areštavo dešimtis tūkstančių ukrainiečių mokytojų bei intelektualų ir iš mokyklų bei bibliotekų pašalino knygas ukrainiečių kalba. Sovietų lyderis grūdų trūkumą panaudojo kaip pateisinimą dar intensyvesnėms represijoms.

Kaip pažymi Norrisas, 1932 m. dekretas nukreiptas prieš Ukrainos „diversantus“, įsakė vietos pareigūnams nebesinaudoti ukrainiečių kalba korespondencijoje ir griežtai kovojo su 1920-aisiais plėtota Ukrainos kultūros politika.

Pablogėjus badui, daugelis bandė bėgti ieškodami vietų, kuriose būtų daugiau maisto. Vieni mirė pakelėje, o kitus sustabdė slapta policija ir režimo vidaus pasų sistema. Ukrainos valstiečiai, norėdami išlikti gyvi, griebėsi beviltiškų metodų.

Jie žudė ir valgė augintinius, valgė gėles, lapus, medžių žievę ir šaknis. Viena moteris, radusi džiovintų pupelių, buvo tokia alkana, kad suvalgė jas vietoje jų net nevirdama ir mirė, kai jos išbrinko skrandyje.

Pabėgėlių bangos bėgo iš kaimų ieškodamos maisto miestuose ir už Ukrainos Sovietų Respublikos sienų.

Iki 1933 m. vasaros kai kuriems kolūkiams liko tik trečdalis namų ūkių, kalėjimai ir darbo stovyklos buvo perpildytos. Kai neliko kam auginti pasėlių, Stalino režimas iš kitų Sovietų Sąjungos vietų į Ukrainą perkėlė rusų valstiečius, kad susidorotų su darbo jėgos trūkumu. Susidūręs su dar platesne maisto katastrofa, 1933 m. rudenį Stalino režimas pradėjo švelninti rinkliavas.

Rusijos vyriausybė neigia, kad Ukrainos badas buvo genocidas

Sovietų Sąjungą pakeitusi Rusijos vyriausybė pripažino, kad Ukrainoje kilo badas, tačiau neigė, kad tai buvo genocidas. 2008 m. Rusijos žemieji parlamento rūmai priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad „nėra istorinių įrodymų, kad badas buvo organizuotas etniniu pagrindu“. Nepaisant to, mažiausiai 16 šalių pripažino Holodomorą.

Galų gale, nors Stalino politika sukėlė milijonų žmonių mirtį, ji nesugebėjo sutriuškinti Ukrainos autonomijos siekių. „Badas dažnai pasiekia socialinį, ekonominį ar karinį tikslą, pavyzdžiui, žemės nuosavybės perleidimą ar teritorijos išvalymą. Tačiau politiniu ir ideologiniu požiūriu tai dažnai turi priešingą poveikį. Kaip ir Ukrainos atveju, tai sukėlė tiek neapykantos ir apmaudo, kad sustiprino Ukrainos nacionalizmą“ - sako bado istorikas de Waalas.

Galiausiai, 1991 m. Ukraina pagaliau tapo nepriklausoma tauta – ir Holodomoras išlieka skausminga bendros ukrainiečių tapatybės dalimi.