Mokslo ir technologijų pasaulis

Meksikas, daugiausiai gyventojų turintis Šiaurės Amerikos metropolis, grimzta taip sparčiai, kad beveik nėra vilčių jį išsaugoti.

Per šimtmečius, dėl vandens nutekėjimo iš požeminių vandeningųjų sluoksnių, ežero dugnas, ant kurio pastatytas šis miestas, vis labiau džiūvo, todėl molio lakštai susispaudė ir suskilo beveik nesustabdomu greičiu.

Šis grimzdimas dabar pasiekė nerimą keliantį 50 centimetrų per metus greitį, o naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „JGR Solid Earth“, rodo, kad nėra vilties jį sustabdyti.

Tai ne tik kelia pavojų infrastruktūrai, bet ir kelia grėsmę vandens saugumui milijonams žmonių.

Meksikas yra pastatytas virš actekų miesto Tenočtitlano ir Tekskoko ežero – druskingų ir gėlo vandens ežerų sistemos. Actekai pastatė pylimus, norėdami atskirti gėlą vandenį ir sustabdyti potvynius, tačiau jie buvo sunaikinti per Ispanijos kolonijinę invaziją ir miesto apgultį 1500 m. Vėliau ispanai nusausino ežerą, liko tik nedidelė dalis.

Mokslininkai pirmą kartą pastebėjo, kad Meksikas grimzta 1900-ųjų pradžioje, maždaug 8 cm per metus. Iki 1958 m. grimzdimo tempai paspartėjo iki 29 centimetrų per metus, todėl buvo nuspręsta apriboti vandens kiekį, kurį galima paimti iš šulinių miesto centre.

Nors šios priemonės kurį laiką padėjo sulėtinti grimzdimą, tai nesustabdė ir nepakeitė proceso. Nors jis grįžo iki 9 centimetrų, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius kai kuriose miesto vietose miestas grimzdo net iki 50 centimetrų. Dabar komanda mano, kad pašalinto vandens kiekis nebeturi įtakos grimzdimo lygiui.

Komanda naudojo 115 metų laikotarpio duomenis kartu su modernesniais metodais, tokiais kaip interferometrinių sintetinių diafragmų radarų (InSAR) surinkti duomenys per pastaruosius 24 metus, ir GPS duomenys iš pastarųjų 14 metų, kad parodytų, jog „nėra reikšmingos elastingos deformacijos, ir tai rodo, kad grimzdimas yra beveik visiškai negrįžtamas“. Molio sluoksniai žemiau miesto iki šiol buvo suspausti 17 proc. ir vargu ar grįš į ankstesnė lygį.

Komanda pabrėžia, kad šių sluoksnių suspaudimas tęsiasi ir pagal jų modelį visas sluoksnis bus suspaustas 30 procentų, o tai gali sukelti papildomą grimzdimą iki 30 metrų per 150 metų.

Žinoma, ne visos miesto dalys grimzta tokiu pat greičiu. Kai kurios vietovės jau nugrimzdo žemiau pradinio ežero dugno, o kitos lieka šiek tiek aukštesnėje vietoje.

Nors šis nevienodo grimzdimo tempas gali pasirodyti geras dalykas, galų gale kyla didesnė intensyvaus paviršiaus trūkimo rizika, kuri gali pakenkti infrastruktūrai ir užteršti vandens atsargas.

Lietus ir šaltinio vanduo, nutekantis nuo Meksiką supančių kalnų, grimztančiame miestui kelia didelę potvynių riziką. Kai molis po juo toliau grimzta ir trūkinėja, tyrimo autoriai nerimauja, kad šis stiprus vandens srautas galiausiai prasiskverbs į požeminį vandenį ir jį užterš.

Šiuo metu 70 procentų miesto geriamojo vandens gaunama iš požeminio vandens gavybos šulinių, o tai ir toliau mažina regiono vandeninguosius sluoksnius.

Neturėdamas plačiai paplitusios nuotekų pakartotinio naudojimo ar lietaus vandens surinkimo sistemos, miestas stengiasi patenkinti vandens paklausą. Jau dabar 1,1 mln. namų besiplečiančiame mieste trūksta prieigos prie saugaus vandens, o didžioji dalis žemės įtrūkimų ir plyšių atsiranda žemos socialinės ir ekonominės būklės vietovėse.

Bet grėsmė kyla net 21 milijonams Meksiko gyventojų.