Mokslo ir technologijų pasaulis

Pavadinta „Visata 25“, pelių utopija buvo kuriama griežtai atsižvelgiant į pelių poreikius ir buvo sukurta specialiai tenkinant kiekvieną jų užgaidą.

1968-1972 m. gyvūnų elgesio ir populiacijos kontrolės ekspertas Johnas B. Calhounas sukūrė tai, kas iš esmės buvo pelių utopija, sukurta siekiant patenkinti visus jų poreikius.

Gaubtas, kuriame buvo daug maisto, vandens, patalynės ir bent jau iš pradžių vietos, buvo 256 cm kraštinės kvadratas, aptvertas 137 cm aukščio sienomis. Pirmosios 94 cm sienos buvo sukonstruotos taip, kad pelės galėtų lipti aukštyn, tačiau 43 cm aukščio statmena siena neleido joms ištrūkti.

Kiekviena siena turėjo prie jos prilituotą šešiolika vertikalių tinklinių tunelių – laiptinėmis. Nuo kiekvienos laiptinės atsivėrė keturi horizontalūs koridoriai, kiekvienas iš jų vedė į keturis inkilus. Tai reiškia, kad iš viso yra 256 inkilai, kiekviename iš jų galima laikyti penkiolika pelių.

Nepaisant to, kad Calhounas stengėsi užtikrinti, jog tobulos pelių visuomenės gyventojai niekada nieko nepritrūktų, per dvejus eksperimento metus beveik viso pelės buvo negyvos. Taigi, kas atsitiko?

Eksperimento pradžioje, Calhounas į aptvarą uždarė keturias sveikų pelių poras. Pirmąsias 104 dienas pelės tyrinėjo savo naują buveinę, pažymėjo savo teritoriją ir pradėjo kurti lizdus. Tada gyventojų skaičius ėmė didėti – padvigubėdavo kas 55 dienas.

Puikiai išmanantis graužikų populiacijas iš dešimčių ankstesnių eksperimentų, Calhounas tikėjosi, kad jo pelių rojuje patikimai ir patogiai gali gyventi 3840 pelių.

Prieš sukurdamas „Visatą 25“, Calhounas atliko daug panašių eksperimentų su graužikais. Visi jie baigėsi nesėkme.

Pavyzdžiui, vieno eksperimento metu Calhounas sukūrė aptvarą, kuriame būtų galima lengvai laikyti 5000 žiurkių, tačiau galutinis gyventojų skaičius niekada nepadidėjo virš 200, nepaisant neriboto maisto, vandens ir visiško plėšrūnų ar grėsmių nebuvimo. Be to, Calhounas pastebėjo, kad, nepaisant daug vietos, jo graužikai dažnai susiburia kartu, o tai nulėmė socialinės struktūros suskaidymą tarp gyventojų.

Šis neįprastas reiškinys paskatino Calhouną sukurti terminą „Elgsenos grimzdimas“ („Behavioural Sink“) -  tai, kas, jo manymu, buvo neišvengiamas bet kurios per daug apgyvendintos visuomenės žlugimas.

Iš pradžių eksperimentas vyko sėkmingai, o pelės gyveno santykinai harmoningai ir per metus nuo aštuonių itin sveikų pelių populiacija išsipūtė iki 620 narių.

Buvo labai rūpinamasi, kad pelėms būtų užtikrintas neribotas maistas ir vanduo, leidžiantys pelėms ėsti ar gerti, kai tik joms patinka, ir visada buvo vietos ir švarios patalynės, kad patelės galėtų ramiai ir saugiai auginti jauniklius.

Nepaisant to, Calhounas pastebėjo, kad po 315 eksperimento dienos viskas pradėjo blogėti. Visų pirma pastebimai sumažėjo gyventojų skaičius. Nors iš pradžių pelių populiacija padvigubėdavo kas 55 dienas, po 315 dienos, pasak Calhouno užrašų, tai nutikdavo tik kas maždaug 145 dienas. Tai atrodė nelogiška, nes tuo metu dar buvo pakankamai vietos papildomoms 3000 pelių.

Be to, kad sumažėjo gyventojų skaičius, Calhounas taip pat pastebėjo staigius patinėlių ir patelių elgesio pokyčius. Socialiniai ryšiai nutrūko, o pelių patinai be būtinybės ginti savo teritoriją ar maisto šaltinį (nes jų buvo užtektinai) sudarė grupes, kurios atsitiktinai atakavo viena kitą be jokios priežasties.

Panašiai patelės pradėjo apleisti ir net pulti jauniklius, ir lėtai, bet užtikrintai, tiek patinėliai, tiek patelės paprasčiausiai nustojo veistis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Susiformavo socialinė hierarchija. Patinėlių populiacijoje labiausiai dominuojančios pelės pasižymėjo itin agresyviu elgesiu. Vadinamosios „alfa pelės“ susiburdavo į grupes po 50 individų ir dažnai užsiimdavo žiauriais smurtiniais veiksmais, pradėdavo pulti, prievartauti ir netgi praktikuoti kanibalizmą. Nerimą kėlė tai, kad šie smurtiniai protrūkiai paprastai neturėjo aiškios provokacijos ar motyvo.

Priešingoje spektro pusėje buvo mažiausiai socialiai įgudusios pelės, kurios buvo visiškai pašalintos iš poravimosi. Jos laiką leido judėdamos tarp didesnių pelių grupių. Kartais šios pelės taip pat kovojo viena su kita.

Bet kurios pelės, patekusios tarp šių grupių, buvo gana nedrąsios ir dažnai tapo priešiškesnių pelių įvykdyto smurto aukomis.

Labiausiai intrigavo maža patelių ir patinėlių grupė, kuri visiškai pasitraukė iš pelių visuomenės ir gyveno viršutiniuose aptvaro lygiuose, kuriuos Calhounas pavadino „gražiosiomis“.

Šios pelės nieko neveikė, tik miegojo, valgė ir tvarkėsi savo kailiukus. Jos, regis, prarado susidomėjimą visais socialiniais saitais, atsisakė bendrauti ar poruotis. Galų gale „gražuolės“ savo skaičiumi pralenkė agresyvesnes peles (nes pastarosios žūdavo).

560 dieną prasidėjo nauja fazė, žyminti pabaigos pradžią, kartais vadinamą „mirties faze“. Nuo šios akimirkos gyventojų pamažu mažėjo. Net kai gyventojų sumažėjo iki tokio lygio, kuriame anksčiau pelės klestėjo, jos atsisakė veistis ar grįžti prie savo seno bendravimo būdo.

Po kelių mėnesių visos pelės buvo negyvos. Calhounas pažymėjo, kad nors vėliau gyventojai išgyveno daugelį mėnesių, jie iš tikrųjų mirė 315 dieną – tą dieną, kai nutrūko socialiniai ryšiai, teigdamas: „Jų dvasia mirė. Jos nebegali vykdyti sudėtingesnio elgesio, suderinamo su rūšių išlikimu. Tokioje aplinkoje esančios rūšys žūsta“.

Calhounas savo eksperimentus vertino kaip įspėjamą žmonijai, manydamas, kad per didelis gyventojų skaičius neišvengiamai sukels socialinį žlugimą ir taip išnyks žmonija. Kiti laikėsi ne tokio nihilistinio požiūrio ir mano, kad jo rezultatai nėra lyginami su tuo, kas nutiktų žmonių visuomenėje, nes vis dėlto mes esame šiek tiek sudėtingesni ir savarankiškesni padarai nei pelės.