Mokslo ir technologijų pasaulis

2017 m. kasos vėžiu sergantis 69 metų vyras pateko į ligoninę su neįprastai žemu kraujospūdžiu. Deja, jis mirė po dviejų dienų, o jo palaikai buvo kremuoti.

Niekas ligoninėje ar krematoriume nežinojo, kad tai nebuvo vienintelis vyro vizitas ligoninėje.

Vos viena diena anksčiau jam buvo sušvirkštas radioaktyvus junginys jo navikui gydyti kitoje ligoninėje - o kai buvo sudeginti palaikai, ši radioaktyvi ir potencialiai pavojinga lutecio (Lu 177) dotatato dozė dar buvo jo kūne.

Šis atvejis, apie kurį pranešta 2019 m. paskelbtame tyrime, iliustruoja riziką, kurią kiekvienais metais JAV gali sukelti vidutiniškai 18,6 mln. branduolinės medicinos procedūrų, susijusių su radiofarmaciniais preparatais.

Nors taisyklės reglamentuoja, kaip šie vaistai vartojami gyviems pacientams, mirus pacientams, vaizdas gali būti ne toks aiškus, nes kiekvienoje valstybėje yra skirtingi įstatymai ir standartai – jau nekalbant apie tokias situacijas kaip šis 69 metų vyro atvejis, kurio radioaktyvioji būsena tiesiog praslydo pro akis.

„Kremuojant neapdorotą pacientą, išgaruoja radiofarmacinis preparatas, kurį darbuotojai gali įkvėpti arba paskleisti į gretimą aplinką ir sukelti didesnę apšvitą", - paaiškino Mayo klinikos tyrėjai.

Šio paciento atveju, kai tik gydantys gydytojai ir pradinės ligoninės radiacinės saugos skyrius sužinojo apie vyro mirtį, jie susisiekė su krematoriumu.

Praėjus beveik mėnesiui po kremavimo, jie naudojo Geigerio skaitiklį radiacijos lygiui aptikti kremavimo kameros viduje ir ant įrangos, įskaitant orkaitę, vakuuminį filtrą ir kaulų smulkintuvą.

Tai, ką jie rado, buvo mažas, bet vis dėlto padidėjęs radiacijos lygis, o spektroskopinis asmeninis radiacijos detektorius nustatė pagrindinį radionuklidų kaltininką – lutecį Lu 177, tą patį radioaktyvųjį junginį, kuris buvo naudojamas vyrui gydyti.

„Tai nebuvo panašu į Černobylio ar Fukušimos avarijas, tačiau jis buvo didesnis, nei galėjai tikėtis“, - „The Verge“ 2019 metais sakė bylos bendraautorius ir radiacinės saugos pareigūnas Kevinas Nelsonas.

Nors nėra galutinių įrodymų, konkrečiai susiejančių paciento radiofarmacines dozes su krematoriume aptiktais radiacijos lygiais, tai tikrai įtikinamiausias paaiškinimas, kaip ten galėjo atsirasti lutecio Lu 177 pėdsakai.

Taip pat pirmą kartą buvo užfiksuotas kremavimo patalpų radioaktyvus užteršimas.

Ir tai dar ne viskas.

Tyrėjai, išanalizavę krematoriumo operatoriaus šlapimą, norėdami sužinoti, ar darbuotojas taip pat buvo paveiktas radiacijos, jie negalėjo rasti jokių lutecio Lu 177 pėdsakų.

Vis dėlto, jie rado kitką: kitokį radioaktyvųjį izotopą, vadinamą techneciu Tc 99m. Darbuotojas teigė, kad jis niekada nebuvo veikiamais šio junginio, naudojamo branduolinės medicinos procedūroje.

Dėl šios priežasties mokslininkai mano, kad operatorius galėjo būti paveiktas lakiojo technecio Tc 99m kremuodamas kitus žmonių palaikus – ir jei jie teisūs, čia galėtume nagrinėti platesnį klausimą, o ne tik pavienį atvejį.

Vis dėlto radiacijos kiekis, apie kurį kalbame, yra labai mažas, todėl net jei netyčinio lakumo problema gali būti plačiai paplitusi kremavimo pramonėje, ji iš tikrųjų gali būti ne tokia pavojinga, kaip atrodo.

Atsižvelgiant į tai, kad daugiau kaip pusė visų amerikiečių galiausiai kremuojami, radioaktyviuosius vaistus gaunančių asmenų tvarkymas po mirties yra sritis, kurioje reikia naujų metodikų.

Tai apima geresnius būdus įvertinti mirusių pacientų radioaktyvumą (prieš juos kremuojant), taip pat standartizuoti būdus, kaip pranešti krematoriumams apie savo pacientus, kuriems buvo taikytos radioaktyvios procedūros.

Rezultatai buvo paskelbti JAMA.