Mokslo ir technologijų pasaulis

Laivai, pastatyti iki 1945 metų, rinkoje itin paklausūs ir turi didžiulę vertę. Bet visai ne dėl istorinių ar memorialinių priežasčių.

1942 m. vasario 27 d. Didžiosios Britanijos, Australijos, JAV ir Nyderlandų laivų pajėgos susirėmė su Japonijos imperijos laivynu prie Sumatros krantų.

Susidūrimas, pavadintas Javos jūros mūšiu, buvo lemiama japonų pergalė, dėl kurios sąjungininkai neteko 2300 jūreivių ir 5 laivų, įskaitant lengvąjį kreiserį „HMS Exeter„.

Praėjus 65 metams po mūšio, žvalgymo narų komanda vėl atrado laivų nuolaužas, gulinčias 60 m gylyje 145 km į šiaurės vakarus nuo Bawean salos.

Tačiau kai po 10 metų kita komanda apžiūrėjo nuolaužų vietą, jie padarė šokiruojantį atradimą: nuolaužos visiškai dingo, o jūros dugne liko tik 150 m ilgio įduba.

Dingimas buvo ne dėl antgamtinių jėgų, o nelegalių Indonezijos metalo rinkėjų darbas, kurie mažais laiveliais ir oro kompresoriais per mažiau nei dešimtmetį sugebėjo iškelti beveik 10 000 tonų korpusą.

Nors karo laivuose yra didžiulis kiekis bronzos, žalvario, vario ir kitų spalvotųjų metalų, kurie yra paklausūs metalo laužo rinkoje, visiškas viso „Exeter“ korpuso dingimas glumino, todėl kai kurie spėjo, kad laivo korpusas buvo skirtas mažai žinomai, bet labai pelningai žemo fono plieno rinkai. Bet ar tai buvo iš tikrųjų ir kaip atsirado ši keista plieno paklausa?

Žemo fono metalai

Žemo fono metalai yra tie, kurie neskleidžia jonizuojančiosios spinduliuotės, ir šis terminas paprastai reiškia metalą, pagamintą iki 1945 m. liepos 16 d. Tą dieną 5:29 val. prie Alamogordo, Naujosios Meksikos dykumoje, buvo susprogdinta pirmoji pasaulyje atominė bomba, kodiniu pavadinimu „Trinity“.

Šis įvykis visiems laikams pakeitė pasaulį – ne tik kariniu ir politiniu, bet ir cheminiu požiūriu, išleidęs į atmosferą dešimtis radioaktyviųjų izotopų, kurių gamtoje dar nebuvo buvę: plutonis-239, stroncis-90, cezis-137 ir technecis-99.

Per ateinančius 35 metus JAV, Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija atliko daugiau nei tūkstantį atmosferos branduolinių bandymų, kurių metu pasklido didžiuliai šių izotopų kiekiai kiekviename pasaulio kampelyje. Kadangi standartinis Bessemerio plieno gamybos procesas apima atmosferos oro pūtimą per išlydytą geležį, šie izotopai pateko ir į beveik visus plieno lydinius, pagamintus po 1945 m.

Daugeliui atvejų ši tarša nėra problema, nes įprasto plieno skleidžiama spinduliuotė yra gerokai žemesnė už įprastą fono lygį. Tačiau tam tikros labai jautrios mokslinės įrangos dalys net ir dėl šio žemo lygio radiacijos gali sukelti nepriimtinus trukdžius. Vienas tokios įrangos pavyzdžių yra viso kūno skaičiavimo kambariai – ligoninėse ir atominėse elektrinėse naudojami prietaisai, skirti žmogaus organizmo sugertam radioaktyviųjų medžiagų kiekiui matuoti.

Kad foninė spinduliuotė netrukdytų matavimams, tokios patalpos turi būti uždengtos storu metaliniu ekranu, tačiau dėl minėto radioaktyviųjų izotopų užteršimo gali būti naudojamas tik iki 1945 m. pagamintas plienas.

Nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų, kai buvo pastatyta dauguma šių patalpų, pigiausias ir lengviausiai prieinamas žemo fono plieno šaltinis buvo iš eksploatacijos nurašyti karo laivai pastatyti iki 1945 m.

Pavyzdžiui, „USS Indiana“ korpuso plokštės, užsakytos 1942 m. ir 1962 m. atiduotos į metalo laužą, buvo naudojamos statant „plieno kambarius“ viso kūno skaitikliams Ilinojaus ir Jutos ligoninėse.

Dėl žemo fono plieno naudojamos net laivų nuolaužos, visų pirma Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos jūros laivyno liekanos, supjaustytos 1919 m.

Tęsinys kitame puslapyje:

Sklando gandai, kad Vokietijos Imperijos karo laivo „SMS Markgraf“ plienas buvo naudojamas radiacijos detektoriuose „Explorer 1“, pirmame Amerikos palydove, ir „Voyager 1“ bei „Voyager 2“ kosminiuose zonduose, todėl tai buvo vienintelis karo laivas, patekęs į kosmosą. Tačiau NASA niekada to negalėjo patvirtinti.

Švinas

Kitas dažnai ieškomas žemo fono metalas yra švinas, kuris yra ne tik jautrus atmosferos radionuklidų užteršimui, bet ir natūraliai gali būti užterštas radioaktyviuoju švino-210 izotopu.

Devintajame dešimtmetyje elektronikos gamintojai pastebėjo, kad dėl radioaktyviosios emisijos iš įprasto švino turėjo įtakos mikroschemų gamybai. Norėdami gauti pakankamai žemo fono švino, gamintojai pradėjo ardyti 400 metų senumo viduramžių vitražus ir keisti seną šviną į naują.

2010 m., Italijos nacionaliniam branduolinės fizikos institutui Romoje reikėjo apsaugoti savo kriogeninę požeminę retų įvykių observatoriją arba CUORE – eksperimentą, skirtą aptikti vaiduokliškas subatomines daleles, vadinamas neutrinais.

Norėdamas inertiškiausio ekrano, institutas gavo Kaljario nacionalinio archeologijos muziejaus leidimą išlydyti 270 švino luitų iš senovės Romos laivo nuolaužų, nuskendusio prie Sardinijos krantų beveik prieš 2000 metų.

Nenuostabu, kad atsižvelgiant į šių šaltinių retumą, žemo fono metalai gali lemti aukštą kainą – pvz., švino balasto luitai iš 300 metų ispanų galeono „San Ignacio“ parduodami už 33 USD už kilogramą – beveik dvylika kartų daugiau nei įprastas švinas.

Sumažėjusi paklausa

Vis dėlto, pastarojo meto žemo fono plieno paklausa labai sumažėjo. 1963 m. JAV, SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė riboto bandymų draudimo sutartį, uždraudusią visus atmosferos branduolinius bandymus. Nors Prancūzija ir Kinija tęsė atmosferos bandymus iki 1980 m., nuo to laiko radionuklidų užterštumas atmosferoje nuo 1963 m. sumažėjo 30 kartų.

Plieno gamyboje taip pat iš esmės atsisakyta Bessemerio proceso, kuriame buvo naudojamas atmosferos oras. Vietoj to, dabar plienas lydomas pagal „Basic Oxygen“ technologiją, naudojančią neužterštą gryną deguonį.

Elektronikos pažanga taip pat leido moksliniams aparatams kompensuoti radioaktyvųjį užteršimą, o tai reiškia, kad visiems, išskyrus pačius jautriausius prietaisus, tokius kaip neutrino detektoriai, žemo fono plienas nebereikalingas. Todėl tikėtina, kad „HMS Exeter“ buvo supjaustytas paprasto plieno laužui.