Kaip sovietų Rusijoje sprogo ir įsisuko seksualinė revoliucija – dėjosi tai, kas Europoje buvo neįsivaizduojama: bet galiausiai tai sukėlė masinę problemą (Foto, Video)
|
Po 1917 m. bolševikų perversmo Rusijoje kilo iki tol nematyta seksualinė revoliucija. Kol staiga viskas pasibaigė.
Travesti vakarėliai, seksualinę laisvę propaguojantis Vladimiras Leninas, nudistiniai anarchistai tramvajuose, nudistų paplūdimys prie Kristaus Išganytojo katedros… toks buvo Rusijos gyvenimas sovietinės valstybės pradžioje. Kaip tai kilo? „Visiškai nuogi žmonės, nešiojantys raiščius „Nesigėdyk!“ neseniai pasirodė Maskvoje. Buvo matyti grupė, lipanti į tramvajų. Tramvajus sustojo, visuomenė pasipiktino“, – 1924 m. savo dienoraštyje parašė garsus rusų rašytojas Michailas Bulgakovas. Vos 15 metų moterys negalėjo sugalvoti išeiti su suknele iki kelių. Bet ar šie pokyčiai įvyko per naktį? Ikirevoliucinė Rusijos visuomenė, ypač sostinėse, nebuvo puritoniško pobūdžio. Anoniminis karys, gimęs XIX a. pabaigoje, prisimena: „Būdamas 10 metų, aš jau buvau susidūręs su visokiu nepadoriu elgesiu… pornografinės nuotraukos nebuvo retenybė“. Persirengimas moterimi (ar vyru), travesti (transvestitų) ir gėjų vakarėliai buvo populiarūs meno būreliuose, net kai kurie didikai buvo žinomi kaip gėjai. Vakarėlių gyvenimas, kuriame dažnai dalyvauja keli partneriai, kai kuriems buvo įprasta pramoga. Tačiau vyrų homoseksualumas buvo nusikalstama veika… kol bolševikai neatėjo į valdžią.
Ideologiškai seksualinis išsivadavimas buvo vienas pagrindinių ginklų kovojant su stačiatikybe ir apskritai senąja tvarka. Tarp ankstyvųjų bolševikų pagrindinė naujos šeimos tvarkos propaguotoja buvo Rusijos revoliucionierė, vėliau diplomatė Alexandra Kollontai. Kollontai dažnai priskiriama populiari teorija – „stiklinė vandens“. Joje teigiama, kad meilė (taigi ir seksas) turėtų būti prieinama visiems taip pat lengvai, kaip ir paprašant stiklinės vandens. Tačiau tai yra didelis Kollontai idėjos supaprastinimas. Kollontai propagavo „naujos moters“ koncepciją ‒ laisvą nuo santuokos, namų ūkio darbų ir vaikų auginimo vargų; visus šiuos darbus turi prisiimti visuomenė ir valstybė. Jie imtųsi vaikų švietimo (įskaitant seksualinį), ragintų pereiti prie šalies maitinimo pramonės, kolektyvinio būsto, globos namų ir pan. Pagal Kollontai, taip pat turėjo būti išlaisvinta meilė ‒ civilinė partnerystė užims tradicinės santuokos vietą. Akivaizdu, kad bolševikai kūrė savo politiką šeimos atžvilgiu itin revoliucingu keliu ‒ to Vakaruose nebuvo matyti dešimtmečius. Tačiau tokia visa apimanti laisvė 1920-ųjų žemės ūkiu paremtai, vos urbanizuotai Rusijos visuomenei buvo tiesiog per daug. Naujojo pasaulio tamsūs kampaiPirmieji sovietų nutarimai 1918 m. buvo „Dėl santuokos panaikinimo“ ir „Dėl civilinės partnerystės, vaikų ir nuosavybės“. Bažnytinės vestuvės buvo panaikintos, įvestos pilietinės partnerystės. Skyrybos buvo pasirinkimo klausimas. Abortai buvo įteisinti. Visa tai reiškė visišką šeimos ir seksualinių santykių išlaisvinimą. Tai skelbė naujausios Rusijos istorijos epochos pradžią.
Atsipalaidavęs požiūris į nudizmą buvo ryškus laikų ženklas: ant Maskvos upės kranto, netoli Kristaus Išganytojo katedros, susiformavo nudistų paplūdimys, apie kurį Vakarų Europa tuo metu negalėjo nė svajoti. „Nesigėdyk!“ visuomenė surengė daugybę eitynių, vienoje jų dalyvavo net 10 000 žmonių. „Drabužių mums nereikia – mes esame saulės ir oro vaikai!“- šaukė nudistas Krasnodaro pagrindinėje aikštėje. Vakare eidamas pro šią vietą pamačiau išardytą sceną… ir kažkas sumušė „saulės ir oro vaiką“, – prisimena vieną iš jų susibūrimų monarchistas Aleksandras Trušnovičius. Visi šie laukiniai įvykiai vyko Rusijai kariaujant Pirmajame pasauliniame ir pilietiniam kare. 1917, 1919, 1920 m. amnestijos išlaisvino labai daug nusikaltėlių šalyje, kurioje valstybinė valdžia buvo tik pradėjusi formuotis. Prie nusikaltėlių masių prisidėjo demobilizuoti kariai. Tęsinys kitame puslapyje: Išžaginimai iki 1920 m. tapo epidemija. Seksualinis smurtas prieš buvusias kilmingas ir buržuaziškas moteris tam tikrą laiką netgi buvo laikomas proletarių vyrų „klasiniu teisingumu“. Tuo tarpu iki 20 procentų Rusijos vyrų buvo užsikrėtę lytiniu keliu plintančiomis ligomis (nors carinėje Rusijoje amžiaus pradžioje tai buvo 25‒27 proc.). Nauji santuokos įstatymai ir bendra atitrūkimo nuo praeities atmosfera skatino atlaidumą ir atsitiktinį požiūrį į seksą, neįsivaizduojamą prieš keletą metų.
Sovietų visuomenė augino benamių našlaičių kartą – oficialūs pranešimai rodo, kad iki 1923 m. pusė Maskvoje gimusių vaikų buvo gimę ne santuokoje, o daugelis jų dar kūdikystėje buvo palikti likimo valiai. Seksualinės revoliucijos švytuoklė turėjo pasisukti atgal - o jei ne, ją reikėjo traukti jėga. Sovietų priespaudos „sparnuotas Erotas“Jau 1920-ųjų pirmoje pusėje, kai seksualinis išsivadavimas dar buvo įsibėgėjęs, sovietai vėl ėmėsi propaguoti tradicines vertybes. 1924 m. psichiatras Aronas Salkindas paskelbė „Revoliucinio proletariato 12 seksualinių įsakymų“, kuriame rašoma: „meilė turi būti monogaminė“, „lytinis aktas turi būti tik paskutinė gilių ir komplikuotų jausmų grandinės dalis, jungianti du įsimylėjusius žmones“.
Net kai judėjimo „Nesigėdyk!“ nudistai dar žygiuodavo Maskvos gatvėse, visuomenės sveikatos liaudies komisaras Nikolajus Semaško rašė, kad toks elgesys „turi būti kategoriškai pasmerktas. Tuo metu, kai kapitalistiniai monstrai, tokie kaip prostitucija ir chuliganizmas, dar nėra pašalinti, nuogybės padeda amoralumui. Todėl manau, kad būtina nedelsiant sustabdyti šią gėdą, prireikus taikant represinius metodus." Sovietų lyderiai nebenorėjo, kad gyventojai švaistytų energiją savęs tenkinimui. Buvo įvestas griežtas taupymas. Moterų teisių grupės smuko. Be to, pačios moterys dabar beveik neturėjo jokios priežasties švietimui, dėl kurio feministės taip desperatiškai kovojo: moteris nebuvo išlaisvinta iš tradicinės, patriarchalinės visuomenės, kurią bolševikai stengėsi pašalinti – moteris buvo grąžinama atgal į virtuvę gaminti maistą savo vyrui darbininkui; tuo tarpu gamyklos daviniai jau buvo perskirstyti, todėl maisto gaminimas namuose buvo būtinas dalykas. Kollontai „naujoji moteris“ gyvavo maždaug dešimtmetį. Dabar šeima vėl buvo pagrindinis visuomenės vienetas. Dekretai buvo keičiami vienas po kito. 1934 m. homoseksualumas buvo vėl kriminalizuotas ir vėl nustatytas abortų draudimas (1936 m.). Tai, be abejo, nesumažino laisvos moters propagandos vertės. Nes dabar ji galėjo „padaryti viską“ – vykdyti komunistinę revoliuciją, kartu būdama motina, žmona, virėja ir valytoja. Ateinančiais dešimtmečiais sovietinė kultūra ir visuomenė visiškai vengė seksualumo ir erotikos. Kita seksualinė revoliucija įvyko tik žlugus Sovietų Sąjungai. | |||||||||||
| |||||||||||