Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulis pagrįstai nerimauja dėl Didžiosios Rusijos perspektyvos. Tačiau Mažoji Rusija gali būti tokia pat nerimą kelianti problema.

Valdant Vladimirui Putinui, Rusija išoriniame pasaulyje vertinama kaip ekspansionistinė galia, bandanti peržiūrėti posovietines sienas ir atstatyti imperiją. Bet ką daryti, jei pačiai Rusijai – beveik 200 tautybių šaliai, besidriekiančiai per 11 laiko juostų – grėstų griūtis?

Tai būtų ne pirmas kartas, kai Rusija pasitelkė agresiją ir ekspansiją kaip gynybą nuo modernizacijos ir tuo pakenkė savo teritoriniam vientisumui.

1904 m., kai Rusija buvo ties revoliucijos riba, Nikolajus II bandė atitolinti pokyčius ieškodamas nacionalinių išdavikų ir pradėdamas nedidelį karą su Japonija. Po metų karas baigėsi Rusijos pralaimėjimu, o po 12 metų carinė Rusijos imperija išnyko per kelias dienas.

1979 m., kai komunistų valdžia kovojo dėl savo prieštaravimų, Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną; po 12 metų Sovietų Sąjunga žlugo taip pat staiga.

2011 m. Maskvos miesto vidurinė klasė išėjo į gatves reikalaudama modernizacijos. Putinas atsakė susidorojimu su tariamais nacionaliniais išdavikais, aneksuodamas Krymą ir pradėdamas karą prieš Ukrainą.

Idėja, kad paskutiniai Rusijos užsienio politikos nuotykiai gali pasibaigti taip pat, kaip ir ankstesni – valstybės žlugimu ir suirimu, nėra taip toli, kaip gali atrodyti.

Kai vieną valdžią nugali kita, pagrindinė jos pralaimėjimo priežastis dažnai būna vidinis silpnumas - karinis, socialinis ar ekonominis. Tokios silpnybės kenkia valstybės pastangoms tinkamai reaguoti į priešo puolimą.

Rusijos atveju šias pagrindines problemas papildo dar vienas didelis trūkumas: geografija. Rusijos atšiaurus klimatas daro įtaką centrinės valdžios galimybėms efektyviai projektuoti savo galią. Ilga sausumos siena su potencialiais priešais papildo problemą. Vidinės ekonominės ir technologinės silpnybės yra pagrindinė kliūtis valstybės gebėjimams sėkmingai funkcionuoti.

Šių esminių trūkumų pasekmė yra ta, kad Rusija yra linkusi į vidinį žlugimą. Klausimas priklauso nuo laiko: ar artimiausiame dešimtmetyje žlugs Rusijos Federacija?

Žlugimai praeityje

Rusijos valstybė žlugdavo ir seniau. XVI pabaigos – XVII amžiaus pradžioje Rusijoje kilo Suirutė (rus. Smuta) - tuo laikotarpiu dėl vidinių neramumų ATR okupavo Rusijos širdį, įskaitant Maskvą.

Taip pat galime pažvelgti į Romanovų epochos pabaigą 1917 m. -  tai dar vienas geras Rusijos valstybės žlugimo pavyzdys.

Sovietų Sąjungos subyrėjimas 1991 m. yra pats naujausias pavyzdys. Kiekvienu atveju po žlugimo įvyko visiškas socialinės tvarkos suskaidymas.

Atkreipkite dėmesį, kad šie Rusijos pralaimėjimai nebuvo kariniai. Pagrindinė jų priežastis buvo vidinis ekonominis silpnumas kartu su kariniu neefektyvumu, kuris išaugo per dešimtmečius.

Kitaip tariant, kai Rusija buvo ekonomiškai stipri (taigi ir kariškai stipri), ji sugebėjo atlaikyti dvi didžiausias sausumos operacijas pasaulio istorijoje: 1812 m. prieš Napoleoną ir 1941 m. prieš Hitlerį. Būdama silpna Rusija ne kartą žlugo ir transformavosi į naują sistemą.

Visi šie precedentai turi vieną bendrą bruožą: Rusijos ekonominis išsivystymas sukėlė vidinį nestabilumą ir vėlesnius sistemos pokyčius. Tačiau jie taip pat paaiškina, kodėl diskusijos Rusijoje apie priešus visada buvo dažnos – Romanovų laikais, sovietmečiu ir šiandien.

Rusijos Federacija vos nesubyrėjo vos susikūrusi

Sovietų Sąjunga subyrėjo dėl to, kad per daug išsipūtė ir pritrūko pinigų bei idėjų. Vietinis elitas nematė naudos ir prasmės likti bankrutavusios šalies dalimi. Ji susiskaldė išilgai milžinišką šalį sudarančių 15 respublikų administracinių sienų.

Tačiau nebuvo jokios priežasties, kodėl procesas turėjo sustoti. Iš tiesų, daugelis Rusijos regionų, įskaitant Sibirą, Uralą, Kareliją ir Tatarstaną, tuo metu paskelbė savo „suverenitetą“.

Siekdamas užkirsti kelią tolesniam skilimui, tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas sugalvojo federaciją, pažadėdamas kiekvienam regionui tiek „suvereniteto, kiek tik jis norėtų“.

Šį pažadą Jelcinas davė Kazanėje, senovės Tatarstano sostinėje, kuri įgijo daug atskiros valstybės atributų: prezidentą, konstituciją, vėliavą ir, svarbiausia, savo biudžetą. Mainais Tatarstanas pažadėjo likti Rusijos dalimi.

Putinas ir jo „chanatas“

V. Putinas pakeitė federalizmą ir pavertė Rusiją centralizuota valstybe. Jis atšaukė regioninius rinkimus, paskyrė „prezidentinį“ atstovą virš valdytojų galvų ir perskirstė mokesčių pajamas Maskvos naudai. Bet jis nekūrė bendrų institucijų. Rusijos valstybė vertinama ne kaip įstatymų laikytoja, bet kaip neteisybės ir korupcijos šaltinis.

Istoriko Michailo Jampolskio žodžiais, Rusija šiuo metu primena chanatą, kuriame vietiniai kunigaikščiai iš Kremliaus vyriausiojo chano gauna licenciją valdyti.

Pastaruosius 20 metų pagrindinis Maskvos paskirtų gubernatorių darbas buvo balsuoti už V. Putiną. Mainais jie gavo dalį naftos pajamų ir teisę valdyti, kaip jiems atrodo tinkama. Čečėnija, vadovaujama V. Putino statytinio buvusio karo vado Ramzano Kadyrovo, yra groteskiška to iliustracija.

Tęsinys kitame puslapyje:

Per 2012 m. prezidento rinkimus Čečėnija atidavė 99,7% savo balsų už V. Putiną, o aktyvumas buvo 99,6%.

Mainais Kadyrovas gauna subsidijas ir laisvę taikyti savo žmonėms neoficialius mokesčius ir islamo taisykles.

Maskva moka didelę sumą diktatoriškai ir korumpuotai Čečėnijai už tai, kad R. Kadyrovas apsimeta Rusijos dalimi ir pažadėjo lojalumą V. Putinui.

Jei Putinui baigsis pinigai, Čečėnija galėtų būti pirmoji, kuri atsiskirtų. Tai turėtų dramatišką poveikį likusiam Šiaurės Kaukazo regionui.

Kaimyninis Dagestanas, kur kas didesnė ir sudėtingesnė respublika nei Čečėnija, gali susiskaidyti. Kaukazo konfliktas kartu su Rusijos centrinės valdžios silpnumu gali paskatinti kitus regionus atsiriboti nuo Maskvos problemų.

Kitos respublikos

Tatarstanas, kuriame gyvena 2 mln. musulmonų totorių ir 1,5 mln. etninių rusų, gali pasiskelbti atskiru chanatu, kuris buvo XV a. Jis turi tvirtą identitetą, įvairialypę ekonomiką, kuriai priklauso nuosava naftos įmonė, ir gerai išsilavinusią valdančiąją klasę. Tai užmegztų ypatingą santykį su Krymu, kurį Krymo totoriai (pagaliau galėdami pretenduoti į savo istorinę žemę) paskelbtų nepriklausoma valstybe.

Uralo regionas tap pat galėtų suformuoti respubliką – kaip tai bandė padaryti 1993 m. – aplink ketvirtąjį pagal dydį Rusijos miestą Jekaterinburgą, arba jis gali sukurti sąjungą su Sibiru.

Pats Sibiras galėtų atgaivinti savo tapatybę, pradedant baze Krasnojarsko ir Irkutsko miestuose, ir pretenduoti į naftos ir dujų turtus, kuriuos parduotų Kinijai.

Kitaip nei Rusija, Kinija gali nelabai domėtis teritorine plėtra į retai apgyvendintus Tolimuosius Rytus ir Sibirą, tačiau ji gali (ir jau dabar) kolonizuoti šiuos regionus ekonomiškai.

Du didžiausi Tolimųjų Rytų miestai Vladivostokas ir Chabarovskas yra ekonomiškai labiau integruoti su Kinija ir Pietų Korėja nei su europine Rusijos dalimi.

Griūtis su atominiais ginklais

Nepaisant gilios Rusijos paranojos, kad Amerika bando ją sugriauti, toks scenarijus yra vienas blogiausių Vakarų košmarų. Tai atveria Rusijos branduolinių ginklų kontrolės klausimą.

Nors vadovavimo centras liktų Maskvoje, visoje Rusijos teritorijoje išplitusių raketų kontrolės užtikrinimas gali būti sunkesnis, nei buvo po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Tuo metu rusai ir amerikiečiai sėkmingai bendradarbiavo, kad branduolinį arsenalą iš Ukrainos ir Kazachstano perkeltų į Rusiją. Ukrainai buvo įteiktas popieriaus gabalas – vadinamas Budapešto memorandumu, kurį pasirašė Rusija, Amerika ir Didžioji Britanija – kuris garantavo jos teritorinį vientisumą mainais už branduolinių ginklų atidavimą. Dabar Rusijos įvykdyta Krymo aneksija padarė tokį susitarimą beverčiu.

Trumpai tariant, Rusija, vadovaujama V. Putino, yra daug trapesnė nei atrodo. Senas Rusijos įprotis dar kartą atsiskleidžia: režimas mėgaujasi savo pergalėmis prieš Gruziją ir Sirijoje, Krymo aneksija ir karu Ukrainoje, nepaisydamas tikro šalies iššūkio - jos technologinio, karinio ir ekonominio išsivystymo.