Mokslo ir technologijų pasaulis

Kodėl visata yra tokia, kokia yra? Kaip ji atsirado? Ar ji kada nors baigsis? Tai – tik keli mokslininkus kankinantys didieji klausimai, į kuriuos vieno ir tiesaus atsakymo nėra. Nors žinomiausia ir labiausiai pripažįstama yra Didžiojo sprogimo teorija, be jos egzistuoja dar daugybė įvairių ir keistų mūsų visatos ištakas ir egzistenciją aiškinančių teorijų. Štai kelios iš jų.

Didžiojo sprogimo teorija

Prieš žvelgiant į kitas, reikėtų aptarti pačią populiariausią, Didžiojo sprogimo teoriją.

Ši teorija grindžiama faktu, kad galaktikos periodiškai tolsta viena nuo kitos erdvėje. Remiantis tokiu teiginiu, galaktikų optinio spektro poslinkiu ir moksliniais skaičiavimais galima apskaičiuoti, kad viskas, kas yra visatoje, prieš 13,77 mlrd. m. buvo vienoje vietoje.

Šią vietą, o tiksliau – tašką, mokslininkai pavadino singuliariniu tašku, kurio tankis ir temperatūra buvo neįprastai dideli. Po didžiojo sprogimo atsiradusi medžiaga, iš kurios nesusidarė nei planetos, nei žvaigždės ar kiti kosminiai kūnai, paliko spinduliuotę, kuri plėtėsi tolygiai su visata ir pasklido į visas erdvės puses.

Kruopštesniais tyrimais buvo nustatyta, kad tokio spinduliavimo spektrinis pasiskirstymas atitinka absoliučiai juodo kūno, kurio temperatūra yra 2,725 laipsnio aukščiau absoliutinio nulio, spinduliavimą. Šis spinduliavimas pavadinas kosmine elektromagnetine fonine spinduliuote (CMB) arba trumpiau tariant – reliktiniu spinduliavimu.

Ji yra svarbus duomenų apie ankstyvąją Visatą šaltinis, nes kaip ir minėta, yra seniausia elektromagnetinė spinduliuotė Visatoje. Naudojant tradicinį optinį teleskopą, erdvė tarp žvaigždžių ir galaktikų yra visiškai tamsi. Tačiau pakankamai jautrus radijo teleskopas rodo silpną foninį triukšmą, arba švytėjimą, beveik izotropinį, nesusijusį su jokia žvaigžde, galaktika ar kitu objektu, taip galima pamatyti CMB.

Multivisata

Dar vadinama Daugialype visata, ši teorija teigia, kad egzistuoja hipotetinė daugybės skirtingų visatų grupė. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, prilyginkite mūsų visatą vienam nedideliam burbului, dabar pridėkite daug tokiu burbulų vieną šalia kito, kai kiekviename burbule egzistuoja skirtingi fizikiniai dėsniai ir pasauliai.

Teorija tampa dar keistesnė, nes nėra jokios priežasties, kodėl kitose visatose turėtų galioti tokie patys fizikos dėsniai kaip mūsų – kai kuriose gali būti stipresnė gravitacija arba kitoks šviesos greitis. Nors negalime tiesiogiai stebėti kitų visatų, viena iš jų galėtų susidurti su mūsų visata. Mokslininkai netgi iškėlė prielaidą, kad CMB yra tokio susidūrimo pėdsakas.

Piltuvėlis

Galbūt keisčiausias pasiūlymas yra tas, kad visata yra piltuvėlio formos, kurios vienas galas yra siauras, o kitas – išsiplėtęs kaip trimito varpas.

Šis modelis remiasi Kosminiame bangų fone pastebėtomis keistos formos dėmėmis – visatai būnant piltuvėlio formos, erdvės išlinkimas atgal ištemptų bet kokias mažesnes mikrobangų dėmes iš apvalių dėmių į matomas mažas elipses.

Laikas yra tekanti medžiaga

Dar sunkiau suvokiama yra tekandžio erdvėlaikio koncepcija. Erdvėlaikis – tai modelis, apjungiantis laiką ir erdvę į vieną visumą.

Mokslininkų Pawelo Mazuro iš Pietų Karolinos universiteto ir Georgo Chaplino iš Lawrence'o Livermore'o laboratorijos Kalifornijoje teigimu, erdvėlaikis yra fizinė substancija, sudaryta iš mikroskopinių dalelių, esančių gilesniame tikrovės lygmenyje, nei gali pasiekti mūsų prietaisai.

Pagal šią teoriją erdvėlaikis vaizduojamas kaip tekantis skystis, kurio klampumas lygus nuliui. Keista tokių skysčių savybė yra ta, kad jų negalima priversti, kaip tai daro įprastas skystis jį maišant. Jie suskyla į mažyčius sūkurius. Šie „sūkyriai“ mokslininkų teigimu yra naujų galaktikų pradmenys.

Simuliacija

Iki šiol visas teorijas kūrė mokslininkai, bet štai viena iš filosofų, atsiradusi ieškant egzistencinės prasmės. Jei visa informacija apie visatą į mūsų smegenis patenka per mūsų pojūčius ir mokslinius prietaisus, kas gali pasakyti, kad visa tai nėra gudriai sukurta iliuzija?

Visa visata gali būti ne kas kita, o itin sudėtinga kompiuterinė simuliacija. Šią idėją išpopuliarino „Matricos“ filmai, tačiau, kad ir kaip neįprastai ši mintis skamba, kai kurie filosofai į ją žiūri rimtai. Vis dėlto ji neatitinka tikros mokslinės teorijos kriterijaus, nes nėra jokių galimybių įrodyti, ar ji teisinga, ar klaidinga.

Taip pat egzistuoja ir dar didesnis pasiūlymas, kurio teigimu Žemė gali būti didelės eilės skirtingų simuliacijų galutinė stotelė – tarsi žaidimo finalas – po kurio lauktų pabaiga.