Mokslo ir technologijų pasaulis

1944 m. Vokietijai pralaimint karą, SS nariai ir aukšto rango naciai nusprendė slapta pabėgti iš Europos.

ODESSA yra 1946 m. amerikiečių suteiktas kodinis buvusių SS narių organizacijos pavadinimas (vokiškai: Organization der ehemaligen SS-Angehörigen).

Organizaciją sugalvojo aukšto rango nacių partijos nariai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Jos tikslas buvo suteikti pabėgimo planus ir palengvinti slaptus pabėgimo kelius SS pareigūnams. Pagrindinės SS narių, su netikrais pasais, pabėgimo kryptys buvo į Argentiną arba Vidurinius Rytus.

Nors, nežinomas skaičius ieškomų nacių ir karo nusikaltėlių iš tikrųjų pabėgo iš Europos, ODESSA vadinamos organizacijos egzistavimą dauguma ekspertų atmeta.

Ši idėja buvo plačiai paplitusi išgalvotuose šnipų romanuose ir filmuose, įskaitant Fredericko Forsytho knygą „Odesos byla“ (1972).

ODESSA atsiradimas

Jau 1947 m. garsus nacių medžiotojas (išgyvenęs Holokaustą) Simonas Wiesenthalis ėmė nustatyti maršrutus, kuriuos naciai naudojo norėdami pabėgti iš Vokietijos.

Wiesenthalis žinojo, kad bėgliai turėjo mažai arba visai neturėjo sunkumų gaudami netikrus dokumentus ir, regis, turėjo pakankamai pinigų naujoms tapatybėms ir gyvenimui sukurti.

Nacių medžiotojas padarė išvadą, kad šiems bėgantiems naciams turėjo padėti slapta organizacija, turinti didelius išteklius.

Kaip paaiškėjo, ši organizacija ne tik egzistavo, bet jos pagrindai buvo sukurti dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

Iki 1944 m. buvo aišku, kad karo laimė atsisuko prieš nacistinę Vokietiją. Daugelis vokiečių ėmė tikėtis pralaimėjimo ir planuoti šį įvykį.

1944 m. rugpjūčio 10 d. Strasbūre, „Maison Rouge“ viešbutyje, įvyko slaptas svarbiausių Vokietijos pramonininkų ir bankininkų susitikimas, kuriame buvo sukurta priemonė užtikrinti saugią nacių ateitį.

Tarp dalyvavusiųjų buvo anglies magnatas Emilis Kirdorfas, Georgas von Schnitzleris iš „IG Farben“, Gustavas Kruppas von Bohlenas ir Halbachas, plieno magnatas, Fritzas Thyssenas ir bankininkas Kurtas von Schroederis.

Naciai pripažino, kad Vokietijos turtas pateks į greitai artėjančio priešo rankas, jei nebus perduotas ir paslėptas. Vokietijos turtas, kurio didžioji jo dalis įgyta plėšiant tautas, į kurias ji įsiveržė, ir žmones, kuriuos nužudė naciai, turėjo būti slaptas, bet prieinamas finansuoti būsimą judėjimą partijai prikelti ir sukurti naują Reichą.

Vadovaujantys nacių pareigūnai taip pat bijojo sąjungininkų atpildo ir užuot tikėjęsi bausmės už karo nusikaltimus, jie nusprendė ieškoti saugių prieglobsčių už Vokietijos ir teisingumo ribų.

Susitikimo Strasbūre rezultatas buvo organizacijos sukūrimas – ji vadinosi „Der Ehemaligen SS-Angehörigen“ (buvusių SS narių organizacija) – geriau žinoma kaip ODESSA.

ODESSA atradimas

Wiesenthalas apie ODESSA sužinojo netyčia per pokalbius su buvusiu Vokietijos kovos su šnipinėjimu nariu, su kuriuo susitiko per Niurnbergo procesus.

Šaltinis teigė, kad organizacija buvo įkurta 1946 m., kai daugelis nacių jau buvo įkalinti. Kalėjime esantys asmenys susisiekė su draugais ir pagalbos komitetais (pvz. Raudonasis Kryžius), kurie buvo įsteigti kalinių gerovei skatinti. Pagalba dažnai peržengė humanitarinę pagalbą ir padėjo jiems pabėgti.

Goñi knygoje „Tikra Odesa“ aprašomas Juano Perón vaidmuo teikiant priedangą nacių karo nusikaltėliams bendradarbiaujant Vatikanui, Argentinos vyriausybei ir Šveicarijos valdžios institucijoms per slaptą biurą, kurį įsteigė Perono agentai Berne.

Tęsinys kitame puslapyje:

Netrukus ODESSA sukūrė didelį ir patikimą tinklą, skirtą jos tikslams pasiekti, ir pradėjo veikti.

Buvo pažymėti maršrutai ir užmegzti kontaktai. Organizacija padėjo įtakingiems naciams išvykti iš Vokietijos ir padėti pradėti naują gyvenimą netikrais vardais užsienio šalyse.

Karo pabaigoje tik keli aukšti nacių pareigūnai stojo prieš teismą. Daugelis, kurie buvo kalti dėl karo nusikaltimų, pabėgo padedami ODESSA.

Maždaug 300 nacių pateko į Argentiną su Juano Peróno parama, kai jis 1946 m. atėjo į valdžią Argentinoje.

Adolfas Eichmannas buvo vienas žinomiausių nacių, kuris pabėgo iš Vokietijos ODESSA dėka, tačiau galiausiai Izraelio žvalgybos agentai jį suėmė Pietų Amerikoje ir grąžino į Izraelį stoti prieš savo nusikaltimus žydų tautai.

„Die Spinne“

Kai kurie karo nusikaltėliai liko Vokietijoje ir įgijo naują tapatybę, sugebėdami išvykti iš Vokietijos į laisvę. per chaosą karo veiksmų pabaigoje.

Pogrindinis tinklas, vadinamas „Die Spinne“ („Voras“), suteikė netikrus dokumentus ir pasus, saugius namus ir kontaktus, kurie galėtų pervežti karo nusikaltėlius per nesaugomas Šveicarijos sienos atkarpas.

Patekę į Šveicariją, naciai greitai persikėlė į Italiją, naudodamiesi tuo, ką kai kurie vadino Vienuolyno keliu. Romos katalikų kunigai, ypač pranciškonai, padėjo ODESSA perkelti bėglius iš vieno vienuolyno į kitą, kol jie pasieks Romą.

Pasak Wiesenthalio, vienas pranciškonų vienuolynas, „Via Sicilia“ Romoje, iš tikrųjų buvo nacių tranzito stotis, kurią prižiūrėjo Graikijos vyskupas Aloisas Hudalas.

Wiesenthalis spėja, kad daugumos kunigų motyvas buvo klaidinga krikščioniškos meilės samprata. Patekę į Italiją bėgliai nebebuvo pavojuje, o tada daugelis pasklido po pasaulį.

„Die Spinne“ padėjo net 600 buvusių esesininkų pabėgti iš Vokietijos į Ispaniją, Argentiną, Paragvajų, Čilę, Boliviją, Vidurinius Rytus ir kitas šalis. Vienas žinomiausių „Die Spinne“ bėglių buvo nacių koncentracijos stovyklos gydytojas Josephas Mengelė, kuris 1949 m. pabėgo į Argentiną.

Kai kurios šalys galbūt nežinojo apie savo naujųjų imigrantų praeitį, tačiau daugelis žinojo ir nusprendė elgtis savaip.

JAV, siekė pasinaudoti nacių žiniomis. Fašistinės šalys, tokios kaip Franko valdoma Ispanija, taip pat Pietų Amerikos šalys tapo saugiais prieglobsčiais. Izraelio valstybės įkūrimas po Antrojo pasaulinio karo paskatino kai kurias arabų tautas priimti nacius, kurie dalijosi neapykanta žydams, tikėdamiesi, kad jie panaudos savo patirtį tokiose srityse kaip raketos, kad pakreiptų pusiausvyrą arabų ir Izraelio konflikte.