Mokslo ir technologijų pasaulis

Nauji tyrimai remiasi žodinėmis istorijomis ir kitais tradiciniais įrašais, kurių Vakarų mokslininkai dažnai nepaiso.

Maoriai (tauta gyvenanti Naujoje Zelandijoje) keliaudami jūra galėjo pasiekti Antarktidą jau mūsų eros VII amžiuje – daugiau nei tūkstantį metų prieš pirmąsias Europos ekspedicijas į ledinį žemyną.

Dauguma Antarkties tyrinėjimų aprašymų koncentruojasi tik apie Europos ekspedicijas, o istoriniai šaltiniai 1820 m. Rusijos kelionę dažnai apibūdina kaip pirmąją atradusią Antarktidą (nors joje neišsilaipino).

Naujas tyrimas, paskelbtas Naujosios Zelandijos karališkosios draugijos leidinyje, sujungia esamus istorinius šaltinius, kurių akademiniai tyrimai dažnai nepaisė.

Tai apima maorių žodinius pasakojimus, drožinėjimo ir audimo metu išsaugotus įrašus ir „pilkąją literatūrą“ – tyrimus, atliekamus už tradicinių leidybos kanalų ribų.

„Kai viską sudedi į vieną vietą, tampa tikrai aišku, kad egzistuoja labai ilga maorių ryšio su Antarktida istorija“, - pasakoja pagrindinė tyrimo autorė, Naujosios Zelandijos vyriausybės tyrimų instituto „Manaaki Whenua“ gamtos apsaugos biologė Priscilla Wehi.

Įvairios maorių žodinės tradicijos apibūdina ankstyvą Antarkties tyrinėjimą. Maorių genčių Ngāti Rārua ir Te Āti Awa žodinės istorijos pasakoja apie tyrinėtoją Hui Te Rangiora, kuris laivu „Te Iwi-o-Atea“ nuplaukė į „ūkanotą  ir tamsią, Saulės nepaliestą vietą, kuri iškyla aukštai į dangų ir yra visiškai plika ir be augmenijos“.

Be Antarkties ledkalnių aprašymo, pasakojimuose pateikiamos ir nuorodos į jūrų žinduolius.

„Nenuostabu, kad jūrininkystę  puikiai išmananti ir netoli Antarkties žemyno gyvenanti žmonių bendruomenė galėjo su ja susidurti šimtmečius prieš Europos keliones į tą pačią vietovę“, - sako tyrime nedalyvavusi Londono SOAS universiteto tarptautinių santykių mokslininkė Meera Sabaratnam.

Šiuolaikinių maorių ir kitų polineziečių protėviai apie 1500 m. pr. m. e. pradėjo baidarėmis plaukti į rytus nuo Naujosios Gvinėjos. Galų gale, jie pasiekė Saliamono salų grandinę ir Bankso bei Vanuatu salynus.

Bėgant amžiams, jie patobulino savo kanojas ir navigacijos technologijas, kurios leido keliauti daug didesniais atstumais.

Maždaug 1000 m. po Kristaus jie apsigyveno salose, esančiose didžiulėje Ramiojo vandenyno dalyje, dabar vadinamoje Polinezijos trikampiu. Teritorija tęsiasi nuo Havajų šiaurėje iki Velykų salos pietryčiuose ir Naujosios Zelandijos pietvakariuose.

Istoriškai daugelis akademinių tyrinėtojų atmetė maorių šaltinius, pavyzdžiui, raižinius, dainas ir žodines tradicijas, kuriuos tauta naudojo astronominėms žinioms, informacijai apie vandenyno navigaciją ir istorinius pasakojimus užrašyti prieš europiečių atvykimą į Naująją Zelandiją. Tačiau šiandien daugelis pripažįsta vietinius žinių išsaugojimo metodus.