Mokslo ir technologijų pasaulis

Rusijos pralaimėjimas Lenkijos ir Sovietų Rusijos kare buvo toks skausmingas, kad prieš Hitlerio atėjimą į valdžią Vokietijoje, bolševikai Lenkiją laikė pagrindiniu ir pavojingiausiu priešu.

Žlugus Rusijos imperijai, jos griuvėsiuose susiformavo nemažai naujų valstybių, iš kurių didžiausios ir galingiausios buvo Sovietų Rusija ir Lenkija.

Nors bolševikų tikslas buvo užgniaužti visas Rusijoje veikiančias antivyriausybines pajėgas ir užsitikrinti užgrobtą valdžią, lenkų pagrindinė užduotis buvo suburti Lenkijos nacionalines žemes, remiantis 1772 m. sienoms (iki Pirmojo ATR padalijimo).

Didžiulės Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių teritorijos atsidūrė tarp dviejų galios centrų, o pasibaigus Pirmajam pasauliniam karu, ir po jo sekusio vokiečių kariuomenės pasitraukimo, Varšuva ir Maskva susikovė dėl šių teritorijų.

Kol bolševikai buvo stipriai spaudžiami kontrrevoliucinių Antono Denikino ir Aleksandro Kolčiako Baltųjų armijų, Lenkija stengėsi pasinaudoti pilietinio karo chaosu Rusijoje ir pavergti kuo daugiau savo priešininko žemių. 

Pasak Lenkijos lyderio Józefo Piłsudskio, kelių mažų valstybių įkūrimas Rusijos teritorijoje, vienaip ar kitaip priklausančių nuo Varšuvos, būtų idealus sprendimas.

„Rusija gali lengvai tapti antrarūše galia, negalinčia kelti rimtos grėsmės naujai atkurtai Lenkijos nepriklausomybei. Savo ruožtu Lenkija, kaip didžiausia ir galingiausia iš naujųjų valstybių, galėtų lengvai užsitikrinti įtakos zoną, besitęsiančią nuo Suomijos iki Kaukazo kalnų“, – tvirtino Piłsudskis.

Po didelio masto 1919 ir 1920 m. Lenkijos puolimų, didžioji Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų dalis buvo kontroliuojama Lenkijos pajėgų.

Tuo pat metu naujai sukurta Latvija ir Symono Petliuros Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgų likučiai pasiskelbė Piłsudskio sąjungininkėmis. Ukrainiečiai, kurie siekė sukurti savo nacionalinę valstybę, ir bolševikus, ir lenkus laikė priešais. Tačiau atstumti Raudonosios armijos, jie nusprendė paremti Varšuvą, tikėdamiesi, kad pastaroji, mainais už plačias teritorines nuolaidas Vakarų Ukrainoje, grąžins jiems centrinę Ukrainą kartu su Kijevu.

Savo ruožtu Piłsudskis buvo suinteresuotas sukurti buferinę valstybę tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos, teigdamas, kad „be nepriklausomos Ukrainos negali būti nepriklausomos Lenkijos“.

1920 m. gegužės 7 d. geriausiai mūšiui pasirengęs Lenkijos karinis dalinys – 3-oji Edvardo Rydz-Śmigły armija – palaikoma Petliuros dalinių, užėmė Kijevą. Šis įvykis sovietų valdžiai sukėlė šoką.

Iki to laiko atmušę pagrindines Denikino ir Kolčiako pajėgas ir iš esmės išstūmę Baltosios armijos likučius į Krymą, bolševikai sutelkė visas jėgas karui su Lenkija. Iš Sibiro ir Kaukazo atvyko didelis pastiprinimas, įskaitant 1-ąją Semjono Budyonny kavalerijos armiją ir 25-ąją Čiapajevo šaulių diviziją, kuriai vadovavo Ivanas Kutjakovas. Beveik visos oro pajėgos buvo atgabentos iš visos šalies į Vakarų frontą.

Nepaisant to, kad sovietų puolimas Baltarusijoje sustojo, puolimas pietuose buvo stulbinantis.

Iki birželio 12 d. iš lenkų ir ukrainiečių pajėgų buvo atkovotas Kijevas, o lenkų kariuomenė greitai pradėjo trauktis į vakarus. Sovietų Rusijos vadovai dar kartą įžvelgė vilties žiburį, kad jų šiek tiek pamiršta svajonė apie pasaulinę revoliuciją gali būti prikelta.

„Virš Baltosios Lenkijos lavono yra kelias į visuotinę revoliucijos liepsną. Ant durtuvų mes atnešime laimę ir ramybę dirbančioms žmonijos masėms“, - rašoma 1920 m. liepos 2 d. Įsakyme nr. 1423.

Žvelgdama nelaimei į akis, Lenkija paprašė Antantės valstybių tarpininkauti. Sąjungininkai pasiūlė, kad Rusijos ir Lenkijos siena būtų nustatyta palei Curzono (Kerzono) liniją, pavadintą idėjos architekto, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus George'o Nathanielio Curzono vardu.

Pagal projektą Lenkijos rytinė siena turėjo eiti į vakarus nuo Gardino, Bresto, ryčiau Peremislio, vakariau Rava Ruskos ir iki Karpatų priekalnių. Projektas beveik atitiko etninę padėtį – Lenkijai palikta daugiausia lenkų gyvenamos teritorijos. Tačiau patirdami karinę sėkmę fronte, bolševikai planą atmetė.

Tęsinys kitame puslapyje:

1920 m. rugpjūčio 13 d. Vakarų fronto kariuomenė, vadovaujama Michailo Tukhachevskio, pradėjo savo žygį į Varšuvą. Tuo pačiu metu 1-oji kavalerijos armija ir Aleksandro Egorovo Pietvakarių fronto daliniai dalyvavo mūšiuose dėl Lvovo.

Įdomu tai, kad daugybė Baltosios armijos karininkų, tuo metu kovojusių su Raudonąja armija Kryme, pakėlė tostus už Rusijos pergalę prieš Lenkiją ir išreiškė savo norą, kad Lenkijos sostinė būtų greitai užimta.

Politikas Nikanoras Savichas, buvęs kartu su Piotru Wrangeliu, pusiasalio Baltosios gvardijos pajėgų vadu, rašė: „Faktas yra tas, kad mes taip pat jautėmės šiek tiek nepatogiai, kai karo su Lenkija metu kovojame prieš bolševikus. Viena vertus, visi šventė, kai smogėme bolševikams, tačiau tuo pat metu bijota, kad lenkų pergalė neatneš Rusijai išsivadavimo, kad už ją turės sumokėti ne bolševikai, o rusų tauta... ".

Raudonojoje armijoje skambėjo šūkis: „Pirmyn į Varšuvą!". Tačiau iš tikrųjų situacija nebuvo tokia kaip piešė raudonarmiečiai.

Išsekusios kariuomenės veržėsi į priekį savo jėgų ribose, ariergardas buvo beviltiškai atsilikęs, trūko atsargų ir šaudmenų. Buvo ignoruojami daugelio vadų prašymai būti atsargiems ir pasiūlymai atidėti puolimą bei atitraukti karius nuo miesto.

Kita vertus, Lenkijos kariuomenė gavo pastiprinimą iš kitų šalies dalių. Priešo puolimas paskatino patriotinio jausmo pakilimą ir aktyvų gyventojų sutelkimą kovai prieš bolševikus.

Negana to, Sovietų Rusijai atmetus Curzono planą, Antantė išsiuntė lenkams karines atsargas, įskaitant maždaug 600 artilerijos vienetų.

Iki rugpjūčio 16 dienos Piłsudskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės daliniai surengė kontrataką ir, pralaužę sovietų frontą, grasino apsupti ir sunaikinti Tukhachevskio karius.

Varšuvos mūšio metu, kuris Lenkijoje žinomas kaip „Stebuklas prie Vyslos“, žuvo 25 000 Raudonosios armijos karių (lenkai prarado apie 5000 ir 10 000 laikomi dingusiais), o 60 000 buvo paimti į nelaisvę.

Be to, apie 45 000 buvo atkirsti nuo pagrindinių pajėgų ir nukreipti Rytų Prūsijos kryptimi. Perėję sieną, bolševikų kariai buvo internuojami vokiečių. Leonas Trockis apibūdino mūšį kaip „vieną didžiausių katastrofų, kokias kada nors patyrėme fronte“.

1-oji kavalerijos armija į Varšuvą buvo išsiųsta tik rugpjūčio 20 dieną, kai Vakarų frontas buvo sutriuškintas, ir laimėti mūšį buvo per vėlu.

Lenkų persekiojami sovietų kariai pradėjo masiškai trauktis, o spalio 12 dieną Lenkijos kariuomenė dar kartą užėmė Minską. Nė viena šalis neturėjo jėgų tęsti karą ir abi pusės netrukus susėdo prie derybų stalo. Tačiau dabar lenkai atsisakė priimti Curzono liniją.

1921 m. kovo 18 d. buvo pasirašyta Rygos taikos sutartis, pagal kurią Lenkija kartu su ten gyvenančiais ne lenkų gyventojais įgijo daug teritorijų Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vilniaus kraštą (iš viso apie 135 000 km²) .

Deja, Varšuvai Lenkijos didžiosios galios statuso atgimimas truko neilgai. Sovietų Rusija (nuo 1922 m. tapusi Sovietų Sąjunga) nesutiko su tokia padėtimi ir, praėjus mažiau nei 20 metų, atsiėmė šias žemes, su nacistine Vokietija pasidalino nugalėtą Lenkiją.

Po Antrojo pasaulinio karo pagal Teherano (1943) ir Jaltos (1945) konferencijų nutarimus 1945 m. rugpjūtį Lenkijos–SSRS sutartimi nustatyta šių valstybių siena apytikriai atitiko rytinę Curzono liniją (šiek tiek nukrypta Lenkijos naudai). Ta siena išliko ir 1991 žlugus SSRS – ji tapo Lenkijos ir Baltarusijos, iš dalies Lenkijos ir Ukrainos siena.