Mokslo ir technologijų pasaulis

„Apollo“ misijų į Mėnulį metu astronautai pasiimdavo daugybę skirtingų asmeninių daiktų, tačiau kas įvyko „Apollo 15“ misijos metu įsiutino NASA ir sukėlė skandalą.

Per „Apollo„ misijas ir prieš tai, astronautams buvo leista su savimi pasiimti asmeninių daiktų, kaip atminimo dovanų.

Prieš skrydį astronautas turėjo paskelbti daiktų, kuriuos ketina imti kaip suvenyrus, sąrašą, kurį turėjo patvirtinti NASA. Kol prašymas buvo pagrįstas ir daiktai neviršijo tam tikro svorio ir dydžio, jie paprastai buvo leidžiami pasiimti.

Per keturiolika skrydžių „Apollo“ įgula su savimi pasiėmė įvairiausius daiktus – „Snoopy“ smeigtukus, gabalą lėktuvo, kuriuo skrido broliai Wrightai, šviesos kardą, saują žemės iš „Yankee“ stadiono ir augalų sėklas.

Astronautas Johnas Youngas sukėlė nedidelį skandalą, kai 1965 metais į „Gemini 3“ skrydį kontrabanda gabenosi sumuštinį su sūriu ir jautiena, o vėliau jį suvalgė.

NASA nebuvo patenkinta, o kai kurie Kongreso nariai sukėlė triukšmą dėl to, kaip Youngo triukas skrydžio metu sutrikdė suplanuotą kosminio maisto bandymą.

Po šešerių metų NASA sukrėtė dar didesnis skandalas, kuris ne tik sugadino astronautų įvaizdį, bet ir trims astronautams kainavo jų darbą.

Nuo pat „Apollo„ misijų pradžios kosminiai daiktai tapo vienu geidžiamiausių kolekcionierių objektų. Įprasta praktika buvo pasirašyti specialiai sukurtus vokus ir atšaukti juos paleidimo dieną.

Jie yra žinomi kaip pirmosios dienos vokai ir aukcionuose atnešė daug pinigų. Ir jei pirmosios dienos vokas skrido į Mėnulį ir atgal, jie tapdavo dar vertingesni.

šiandien „Apollo 11“ misijoje skridęs vokas aukcione gali atnešti net 50 000 USD. Taigi, kai Vokietijoje gimęs natūralizuotas amerikietis, gyvenantis Štutgarte, Horstas Eiermannas kreipėsi į „Apollo 15“ įgulą, trys astronautai ‒ Davidas Scottas, Alfredas Wordenas ir Jamesas Irwinas ‒ įsitraukė į sandorį.

NASA astronautams mokėjo labai prastas algas. Nors jie uždirbo 17 000 USD per metus (šiandien maždaug ekvivalentas būtų 100 000 USD), atsižvelgiant į aukštą astronautų išsilavinimą ir patirtį bei didžiulę riziką, kurią jie prisiėmė vykdydami savo misiją, atlyginimas buvo pastebimai mažas.

Už skraidymą misijoje nebuvo jokios specialios kompensacijos ar pavojaus užmokesčio – „Apollo 11“ astronautas Buzzas Aldrinas gavo 33 USD kaip kelionės išlaidas už skrydį į Mėnulį ir atgal – ir nė viena draudimo bendrovė nenorėjo  drausti astronautų gyvybės ir sveikatos draudimu.

Taigi astronautai pardavinėdavo autografus ir kosmoso atminimo daiktus, kad galėtų finansuoti savo šeimų ateitį ir vaikų mokslą, jei kas nors jiems atsitiktų misijos metu.

Tęsinys kitame puslapyje:

Horstas Eiermannas įtikino tris astronautus į misijos raketą prie esamų 250 vokų, kurie turėjo būti oficialiai nuskraidinti į Mėnulį, papildomai pasiimti dar 100 antspauduotų vokų.

Už paslaugą kiekvienam astronautui buvo pasiūlyta 7 000 USD ir papildomi 100 vokų. Astronautams buvo pažadėta, kad pašto ženklai bus parduodami tik pasibaigus „Apollo“ programai.

1971 m. liepos 26 d. iš Kenedžio kosmoso centro pakilo trys astronautai ir iš viso 632 vokai.

Misijos metu asmeniniai daiktai turėjo likti valdymo modulyje, tačiau astronautai pažeidė taisyklę ir kontrabanda gabeno vokus Mėnulio nusileidimo modulyje „Falcon“. Jie nebuvo įtraukti į asmeninių daiktų sąrašą. Vokai liepos 30 - rugpjūčio 2 dienomis praleido Mėnulyje „Falcon“ viduje.

Grįžus 100 vokų buvo pristatyti Eiermannui, kuris buvo tarpinis žmogus tarp astronautų ir idėją sumaniusio Vokietijos pašto ženklų prekiautojo Hermanno Siegerio.

Siegeris nesugebėjo įvykdyti savo sandorio dalies ir iškart pardavė vokus, iš to uždirbdamas 150 000 USD. Netrukus pasklido žinia apie Siegerio pardavimą, kuris privertė NASA imtis griežčiausių drausminių veiksmų, kokie kada nors buvo skirti astronautams.

Iš pradžių pulkininko Wordeno buvo paprašyta išeiti iš NASA, tačiau po tam tikrų maldavimų jis buvo paskirtas į ne skrydžio darbuotojo vietą.

Pulkininkas Jamesas Irwinas paliko NASA ir įkūrė evangelikų grupę, kur kitus 20 metų praleido kaip „geros valios ambasadorius taikos princui“, teigdamas, kad „Jėzus, vaikščiojantis žeme, yra svarbesnis už žmogų, vaikščiojantį Mėnuliu“.

Pulkininkas Scottas, kuris siekė skristi bendroje misijoje „Apollo-Sojuz“ su sovietais, buvo atleistas iš astronauto pareigų ir vietoj to tapo techniniu patarėju. Vėliau jis tapo NASA „Dryden Flight Research Center“ direktoriumi ir 1977 metais pasitraukė iš NASA.

Nereikia nė sakyti, kad nė vienas iš jų daugiau niekada neskrido į kosmosą.