Mokslo ir technologijų pasaulis

Pašto tarnyba išbandė visas žmogui prieinamas transporto rūšis, tarp jų ir – raketas.

Pašto sistemos istorija yra neatsiejamai susijusi su transporto istorija. Transporto technologijų pažanga ne tik leido žmonėms keliauti toliau ir ištirti daugiau teritorijos, bet ir leido pašto sistemai išplėsti savo įtaką didesnėje teritorijoje.

Kadangi nauji išradimai ir atradimai sutrumpino kelionės laiką, pranešimai ir laiškai per trumpesnį laiką pradėjo pasiekti tolimus gavėjus, o pašto sistema tapo efektyvesnė. Tuo metu, kai buvo pristatytas pirmasis Ramiojo vandenyno oro paštas, pašto tarnyba išbandė visas žmogui prieinamas transporto rūšis, įskaitant raketas.

Tuo metu raketų kūrimas dar buvo pradiniame vystymo etape. To amžiaus raketos buvo varomos paraku ir pirmiausia buvo naudojamos kaip artilerija mūšio laukuose.

Pirmieji bandymai

Ankstyviausias raketų pašto tipas buvo tas, kurį tikriausiai matėte istoriniuose filmuose, kai pergamentas apvyniojamas aplink strėlės ašį ir oru patenka į pilį ar priešo teritoriją.

Modernesnę šios idėjos versiją 1810 m. laikraščio straipsnyje publikai pristatė vokiečių poetas ir dramaturgas Heinrichas von Kleistas. Jis pats nustebo paskaičiavęs, kad raketa teoriškai gali nugabenti laišką iš Berlyno į Breslau, esantį už 290 km.

Kleisto teoriją, naudodamas savo sukurtas raketas, mažoje Polinezijos Tongos saloje praktiškai įgyvendino britų išradėjas seras Williamas Congreve'as.

Tačiau raketos buvo tokios nepatikimos, kad sumanymas jas naudoti pristatant paštą buvo greitai atmestas.

Praėjus beveik šimtmečiui, 1927 m. šią įdėją prisiminė vokiečių fizikas ir inžinierius, vienas iš raketų mokslo tėvų Hermanas Julius Oberthas.

1928 m. birželio mėn. profesorius Oberthas skaitė paskaitą metinio Aeronautikos mokslinės draugijos Dancige susirinkimo proga, kur pasiūlė sukurti mažas raketas su automatiniu valdymu, galinčias skubiai išsiųsti paštą 1000–2000 km atstumu.

Profesoriaus Obertho paskaita sukėlė didelį susidomėjimą visame pasaulyje ir net Amerikos ambasadorius Vokietijoje atkreipė į tai dėmesį, su vokiečių žurnalistu aptardamas transatlantinio raketinio pašto galimybes. Tačiau šios srities pionieriumi tapo jaunas austrų inžinierius.

Gyvendamas Austrijos Alpėse, jaunas inžinierius Friedrichas Schmiedlis puikiai žinojo, kad pašto pristatymas tarp kalnų kaimų buvo itin sudėtingas – gali prireikti net 8 valandų pėsčiomis pristatyti paštą tarp dviejų kaimų, kuriuos skiria tik 3 km.

Friedrichas Schmiedlis jau eksperimentavo su kietojo kuro raketomis, o 1928 metais atliko eksperimentus su stratosferos balionais. Po kelių nesėkmingų bandymų Schmiedlis 1931 m. paleido pirmąjį raketinį paštą ir pristatė 102 laiškus į vietą, esančią už penkių kilometrų. Raketa buvo valdoma nuotoliniu būdu ir nusileido naudojant parašiutą. Antroji jo raketa pristatė 333 laiškus.

Schmiedlio raketiniai laiškai įkvėpė keletą kitų šalių, tokių kaip Vokietija, Anglija, Nyderlandai, JAV, Indija ir Australija, atlikti skirtingus sėkmingus eksperimentus.

1934 m., bandydamas britams pademonstruoti savo raketų pristatymo sistemos efektyvumą, vokiečių verslininkas Gerhardas Zuckeris pakėlė raketą su 4800 laiškų ir paleido ją iš salos Škotijoje.

Vyriausybės pareigūnai stebėjo, kaip raketa pakyla į dangų ir sprogsta, kaip konfeti išbarstydama išdegintus laiškus visame paplūdimyje. Po nesėkmingos demonstracijos Zuckeris buvo deportuotas atgal į Vokietiją, kur jis buvo nedelsiant suimtas įtariant šnipinėjimu ar bendradarbiavimu su Didžiąja Britanija.

Tęsinys kitame puslapyje:

Eksperimentai su raketiniu paštu iš esmės buvo sėkmingi Indijoje, kur novatoriškas aviacijos ir kosmoso inžinierius Stephenas Smithas patobulino pašto pristatymo raketomis metodus. 1934–1944 m. Smithas atliko 270 paleidimų, iš kurių mažiausiai 80 gabeno paštą.

Smito raketos gabeno ne tik paštą – jis raketomis per upę pristatė pirmąjį maisto paketą, kuriame buvo ryžiai, grūdai, prieskoniai ir vietoje pagamintos cigaretės, į žemės drebėjimo supurtytą Kvetos regioną, dabar esantį Pakistane.

Vėliau Smitas pririšo gaidį ir vištą prie vienos iš savo raketų ir paleido išsigandusius paukščius per kitą upę. Abu paukščiai išgyveno kelionę ir po jų išbandymo buvo paaukoti privačiam zoologijos sodui Kalkutoje. Kitame jo siuntinyje buvo gyvatė ir obuolys.

Nepaisant savo keistos prigimties ir abejotino naudingosios apkrovos pasirinkimo, Stepheną Smithą iš visos širdies palaikė Sikkimo maharadža, Didžiosios Britanijos protektorato rytinėje Himalajų dalyje valdovas, kur jis atliko daugumą savo raketų eksperimentų.

Branduolinės raketos paštas

Raketinio pašto bandymai JAV prasidėjo 1959 m., kai Pašto departamentas paleido sparnuotąją raketą „SSM-N-8 Regulus“, kurios branduolinė galvutė buvo pakeista dviem pašto konteineriais, link karinio jūrų laivyno stoties Mayport, Floridoje.

6000 kg masės raketa, gabenanti 3000 laiškų, po 22 minučių skrydžio pataikė į taikinį Mayporte, esančiame už 1130 km. Laiškai buvo paimti, antspauduoti ir išplatinti kaip įprasta.

Visi 3000 laiškų buvo to paties laiško kopijos, pasirašytos JAV pašto vadovo. Kiekvienas raketą paleidusio povandeninio laivo įgulos narys gavo laiško kopiją, taip pat prezidentas Eisenhoweris ir kiti JAV lyderiai bei paštininkai iš viso pasaulio.

„Didžioji pažanga, padaryta valdant raketas, bus praktiškai panaudota pristatant JAV paštą. Galite būti tikri, kad pašto skyrius ir toliau bendradarbiaus su Gynybos departamentu, kad pasiektų šį tikslą“, - rašoma laiške.

Sėkmingas laiškų pristatymas paskatino JAV pašto vadovą Summerfieldą entuziastingai pareikšti, kad „prieš žmogui pasiekiant Mėnulį, laiškai iš Niujorko į Kaliforniją, Didžiąją Britaniją, Indiją ar Australiją per kelias valandas bus pristatyti valdomomis raketomis“.

Bet taip nenutiko. Raketinio pašto kaina buvo per didelė – tas nedidelis eksperimentas su „Regulus“ sparnuotąja raketa JAV vyriausybei kainavo 1 mln. JAV dolerių, tačiau pardavus pašto ženklus gauta tik 240 USD pajamų.

Nei paštas, nei Gynybos departamentas negalėjo pagrįsti raketinio pašto naudojimo išlaidų, ypač kai lėktuvai jau per vieną naktį pristatė paštą visame pasaulyje už nedidelę kainą.

Ir tai buvo programos pabaiga. Nuo to laiko nebuvo bandoma pristatyti pašto raketomis.