Mokslo ir technologijų pasaulis

Mokslininkai įrodė, kad labai pažengusios ateivių civilizacijos teoriškai galėtų aplink juodąsias skyles statyti megastruktūras, vadinamas Dysono sferomis, tam, kad galėtų panaudoti jų energija. Ji potencialiai gali būti 100 000 kartų didesnė už mūsų Saulės energiją.

Išnaudoti žvaigždžių energiją

Jei žmonijos energijos poreikiai ir toliau augs, ateis laikas, kai mūsų suvartojamos energijos kiekis priartės prie visos mūsų planetos turimos energijos ar net ją viršys. Taip 1960 m. teigė fizikas Freemanas Dysonas. Įkvėptas britų mokslinės fantastikos rašytojo Olafo Stapledono, Dysonas pasiūlė, kad bet kuri pakankamai pažengusi civilizacija, norinti išlikti, turėtų aplink žvaigždes statyti masyvias struktūras, skirtas panaudoti jų skleidžiamą energiją.

Tokiose megastruktūrose saulės energija turėtų būti paverčiama naudingąja energija – tai yra procesas, kurio metu susidaro atliekinė šiluma. Ši šiluma atsispindi vidutinėje infraraudonojoje spektro dalyje, o žvaigždės, kuriose yra perteklinis infraraudonasis signalas, tapo pagrindiniu nežemiškos gyvybės paieškos objektu.

Apgaubti juodąją skylę

Tačiau astronomas Tigeris Hsiao iš Nacionalinio Tsing Hua universiteto teigia, kad galbūt ieškome ne to, ko reikia. Naujame tyrime jis su kolegomis nusprendė apskaičiuoti, ar taip pat būtų galima panaudoti Dysono sferą aplink juodąją skylę. Jie analizavo trijų skirtingų dydžių (4, 5, ir 20 milijonų kartų už mūsų Saulę masyvesnes) juodąsias skyles. Tai atitinkamai atspindi apatinę ir viršutinę juodųjų skylių, kurios, kaip žinoma, susiformavo dėl masyvių žvaigždžių suirimo, masės ribas.

Paprastai manoma, kad juodosios skylės yra energijos vartotojos, o ne gamintojos. Tačiau jų didžiuliai gravitaciniai laukai gali generuoti energiją per kelis teorinius procesus. Tai – spinduliuotė, kurią skleidžia aplink skylę besikaupiančios dujos, besisukantis „akrecinis“ materijos diskas, reliatyvistinės materijos ir energijos čiurkšlės, išsiveržiančios išilgai skylės sukimosi ašies, ir Hawkingo spinduliuotė – teorinis būdas, kuriuo juodosios skylės gali prarasti masę, išskirdamos energiją.

Atlikę skaičiavimus, T.Hsiao su kolegomis padarė išvadą, kad akrecinis diskas, aplinkinės dujos ir juodųjų skylių čiurkšlės gali būti perspektyvūs energijos šaltiniai. Iš tikrųjų vien tik 20 Saulės masių juodosios skylės akrecinio disko energija galėtų suteikti tiek pat energijos, kiek Dysono sferos, esančios aplink 100 000 žvaigždžių, žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ praneša komanda. Jei būtų panaudota supermasyvi juodoji skylė, jos teikiama energija galėtų būti dar 1 mln. kartų didesnė.

Jei tokia technologija veikia, gali būti, kad yra būdas ją pastebėti. Tyrėjų teigimu, vadinamosios „karštosios“ Dysono sferos išmetamos šilumos signalą, sklindantį aplink žvaigždės masės juodąją skylę Paukščių tako galaktikoje, būtų galima aptikti ultravioletiniais bangų ilgiais. Tokių signalų galima rasti įvairių teleskopų, įskaitant NASA kosminį teleskopą „Hubble“ ir „Galaxy Evolution Explorer“, duomenyse.