Mokslo ir technologijų pasaulis

Vieno siaubingiausių smogų pasaulyje metu, pagal naujausius skaičiavimus žuvo nuo 10 000 iki 12 000 žmonių. Kas dėjosi tomis siaubingomis gruodžio dienomis?

Londono gyventojams šaltis nesvetimas, tačiau 1952 m. gruodžio 5 d. rytą žiemos speigas buvo jaučiamas blogiau nei bet kada.

Gruodžio 4 d. virš Londono nusistovėjo anticiklonas, sukėlęs temperatūros inversiją – kai kylant aukštyn temperatūra didėja: tokiu atveju palei žemės paviršių nusistovi šaltas, stovintis ir bevėjis oras.

Esant inversijai, iš kaminų pasklidę dūmai neišsisklaido atmosferoje, o yra įkalinami  priežemio šaltame oro sluoksnyje.

Šaltis Didžiosios Britanijos sostinę kaustė kelias savaites, o tą rytą dėl temperatūros pasikeitimo atvėsęs ir statiškas oras prigludo prie žemės, o temperatūra dar labiau nukrito.

Kai miesto gyventojai pradėjo busti, visame mieste esančiuose namuose ir įmonėse buvo uždegami židiniai ir krosnys, kuriuose buvo daugiausiai buvo deginamos anglys.

Dūmai iš šių židinių, taip pat suodžiai iš daugelio Londono gamyklų ir automobilių išmetamosios dujos kartu su šaltu oru sukūrė tirštą, juodai geltoną rūką.

Naktį rūkas pasidarė toks tirštas, kad matomumas sumažėjo iki kelių metrų. Kai kuriose vietovėse žmonės nematė savo kojų. Tai buvo „lyg kažkas būtų padegęs automobilių padangų krovinį“.

Smogas miestą gniaužė penkias dienas. Transportas praktiškai sustojo. Skrydžiai buvo nutraukti, o traukiniai atšaukti. Važiavo tik metro.

Nukentėjo greitosios medicinos pagalbos paslaugos, todėl žmonės turėjo patys surasti kelią į ligonines. Rūkas net prasiskverbė pro langus ir duris. Spektakliai ir koncertai buvo atšaukti, nes žiūrovai negalėjo matyti scenos.

Pažymėtina, kad panikos nebuvo, nes londoniečiai buvo įpratę prie rūko. Tačiau žuvusiųjų skaičius sparčiai didėjo. Dauguma aukų buvo labai jauni ir pagyvenę žmonės, turintys kvėpavimo problemų.

Mirtinas smogas truko iki gruodžio 9 d., kai pasikeitus orams greitai išsisklaidė.

Skaičiavimai, kiek žmonių mirė per tą laikotarpį, labai svyruoja. Vyriausybės medicinos ataskaitose, sudarytose kelios savaitės po smogo, buvo apskaičiuota, kad dėl smogo tiesioginio poveikio mirė iki 4000 žmonių, o dar 100 000 žmonių susirgo kvėpavimo takų ligomis.

Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad bendras mirčių skaičius galėjo būti žymiai didesnis – nuo 10 000 iki 12 000 mirčių.

Londone šimtmečius egzistavo smogo problema. Jau XIII amžiuje dūmai, susidarę deginant anglį židiniuose ir gamyklose, kartu su Londonui būdingu vėsiu ir ūkanotu oru, suformuodavo žirnių sriubos konsistencijos tirštą rūką.

Plečiantis miestui, oro tarša dar labiau pablogėjo, o rūkas darėsi vis stipresnis. Labiausiai nukentėjo Londono East End rajonas dėl jame esančių daugybės gamyklų ir namų. East End taip pat buvo išsidėstęs žemoje vietovėje, todėl tai trukdė rūkui išsisklaidyti.

Tęsinys kitame puslapyje:

Be to, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Didžiosios Britanijos namai ir gamyklos buvo priverstos deginti žemos kokybės anglis, kurios išskiria daugiau sieros dioksido.

Geresnės kokybės anglys, tokios kaip antracitas, buvo eksportuotos, kad padėtų sumokėti karo skolas.

Prie papildomos taršos ir dūmų prisidėjo transporto priemonės ir dyzeliniai autobusai, pakeitę neseniai apleistą elektrinio tramvajaus sistemą.

Jungtinės Karalystės Meteorologijos biuras („Met Office“) apskaičiavo, kad per smogo laikotarpį kasdien į dusinantį orą buvo pumpuojama daugiau nei 1000 tonų dūmų dalelių, 2000 tonų anglies dioksido, 140 tonų druskos rūgšties, 14 tonų fluoro junginių ir 370 tonų sieros dioksido.

Tiesioginė 1952 m. Didžiojo smogo pasekmė buvo 1956 m. Švaraus oro įstatymo, kuriuo uždrausta deginti antracitą, priėmimas ir nurodė miestų gyventojams ir gamyklų operatoriams deginti tik bedūmį kurą arba pereiti prie kitų alternatyvų, tokių kaip elektra ir dujos. Įstatymas buvo svarbus etapas siekiant apsaugoti aplinką.

Nepaisant to, smogas ir toliau buvo Londono problema. Kitas mirtinas rūkas apėmė Londoną 1957 m. gruodį per kurį mirė tūkstantis žmonių, o 1962 m. – maždaug 750.

Oro tarša vis dar yra viena didžiausių žmonijos problemų, kuri yra glaudžiai susijusi su dar didesnėmis problemomis, tokiomis kaip klimato kaita.

Kasmet dėl tiesioginės oro taršos miršta apie septyni milijonai žmonių. Tačiau nuostoliai aplinkai ir kaina, kurią moka visos gyvybės šioje planetoje dėl klimato sukeltų pokyčių, tokių kaip padidėjęs karštis, intensyvesnės sausros, potvyniai ir kenkėjų protrūkiai, yra sunkiai įkainojami.