Mokslo ir technologijų pasaulis

Ko tik nedarė žmogus, kad įžiebtų ugnį: laukdavo, kol į medį trenks žaibas, stiklo šuke gaudydavo saulės zuikutį, trindavo vieną į kitą medinius pagaliukus, skeldavo kibirkštį titnagu.

XVIII a. pabaigoje prancūzų chemikas Claude’as Louis Berthollet išgavo kalio chloratą, kuris vėliau buvo pavadintas Bertoleto druska. 1805 m. kitas prancūzas Jeanas Chancelis sukūrė degtukus, kurių galvutės, pagamintos iš Bertoleto druskos, sieros, cukraus ir gumos, užsidegdavo jas pamirkius į koncentruotos sieros rūgšties tirpalą.

Pirmuosius „sausus“ degtukus 1827 m. išrado anglų chemikas ir vaistininkas Johnas Walkeris. Tokio degtuko galvutė, pagaminta iš stibio sulfido, Bertoleto druskos ir gumiarabiko mišinio, lengvai užsidegdavo patrinta į švitrinį popierių ar kitą šiurkštų paviršių. Bet šie degtukai buvo beveik metro ilgio, skleidė nemalonų kvapą, be to, užsidegdami kartais sproginėjo, todėl buvo uždrausti.

1830 m. prancūzas Charles’is Sauria išrado fosforo degtukus iš Bertoleto druskos, fosforo ir klijų. Jie labai lengvai užsidegdavo brūkštelėjus į bet kokį kietą paviršių, pavyzdžiui, bato padą, todėl neretai sukeldavo rimtų nelaimių. Be to, baltasis fosforas yra labai nuodingas.

1847 m. švedų chemikas Johanas Edvardas Lundstromas baltąjį fosforą pakeitė nekenksmingu raudonuoju fosforu. Patrinti į paprastą šiurkštų paviršių šie degtukai neužsidegdavo, bet mokslininkas švitrinį popierių sutepė specialiu mišiniu, kuriame irgi buvo šiek tiek raudonojo fosforo. Į tokį paviršių trinamas degtukas užsiliepsnodavo lygia geltona liepsna. Naujieji degtukai nekenkė sveikatai, neturėjo kvapo ir beveik neužsiliepsnodavo savaime.

„Švediškas“ degtukas beveik nepakitęs atkeliavo iki mūsų dienų. Dabar degtukų sudėtyje nėra sieros ir chloro junginių – vietoj jų naudojamas parafinas ir bechloriai oksidatoriai.

1889 m. amerikietis Joshua Pusey išrado degtukų dėžutę, bet šio išradimo teisė buvo perleista Amerikos bendrovei „Diamond Match Company“, sugalvojusiai degtuko uždegimą dėžutės išorėje, mat J.Pusey tam skyrė dėžutės vidų.

Lietuvoje 1884 m. veikė penki, 1928 m. – šeši degtukų fabrikai. 1927 m. pradžioje Kaune, Vilijampolėje, atidaryta Lietuvos degtukų akcinė bendrovė per pirmuosius metus pagamino 9 mln. dėžučių degtukų.

Bet lietuviški degtukai kainavo brangiai – 10 centų už 50 vienetų dėžutę, todėl jų naudojimas ir gamyba mažėjo.