Mokslo ir technologijų pasaulis

6-ojo dešimtmečio pradžioje, kilus „atomo prijaukinimo“ euforijos bangai, garsus sovietų mokslininkas Georgijus Pokrovskis išsiaiškino, kaip „pagerinti“ gyvenimą Žemėje. Jis pasiūlė įrengti atomines jėgaines Pietų ašigalyje arba prie pusiaujo, kurios išmuštų mūsų planetą iš orbitos ir nusiųstų į laisvą skrydį po kosmosą.

„Aprūpinta energija ir mineralais, paimtais iš kitų planetų, žmonija, be Saulės, gali apšviesti ir šildyti Žemę ir keliauti į tolimas žvaigždžių sistemas, kad galėtų jas ištirti ir panaudoti besivystančios žmonijos labui“, - rašė Pokrovskis.

Georgijus Iosifovičius Pokrovskis gimė 1901 m. 1920-ųjų viduryje jis buvo Maskvos civilinės inžinerijos instituto fizikos skyriaus vedėjas. 1928 metais buvo priimtas į Vokietijos fizikų draugiją. 1932 m. buvo perkeltas į Raudonąją armiją kaip Karo inžinerijos akademijos fizikos skyriaus vedėjas. Įgijo inžinerijos ir techninės tarnybos generolo majoro laipsnį. Tapo technikos mokslų daktaru.

Nuo 1936 m. Pokrovskis buvo žurnalo „Technologijos jaunimui“ redakcinės kolegijos narys. Jis buvo laikomas neoficialiu sovietinės mokslinės fantastikos kuratoriumi. Pats Pokrovskis taip pat rašė mokslinės fantastikos istorijas, taip pat buvo daugiau nei šimto fantastinių nuotraukų ir iliustracijų, skirtų knygoms ir straipsniams mokslo ir technikos žurnaluose, autorius.

Nuo 6-tojo dešimtmečio pradžios Pokrovskis buvo taikaus atomo panaudojimo šalininkas. Visų pirma, jis pasiūlė atominių bombų sprogimų pagalba pastatyti vandens rezervuarus.

1954 metais žurnale „Technologijos jaunimui“ jis pasiūlė dar fantastiškesnį variantą – Žemės judėjimo pakeitimui orbitoje panaudoti atominę energiją. Pateikiame sutrumpintą Pokrovskio pasiūlymą, išspausdintą žurnale:

„Žmonijai gresia „karščio mirtis“ – kažkada paskelbė pasaulio pabaigos pranašai. Kažkada Saulė atvės, visi energijos šaltiniai bus išeikvoti, Žemės planeta atšals šaltoje erdvėje ir ateis žmonijos pabaiga.

Bet ar įmanoma šiuolaikinėmis žiniomis išspręsti begalinio žmonijos vystymosi problemą? Į tokį klausimą galime atsakyti aiškiai ir tvirtai. Taip, net ir turint dabartines žinias, galima įvykdyti tokią problemą. Ir šios ateities problemos sprendimas galėtų būti atliktas keliais būdais. Pirmasis būdas – kada nors užtikrinti, kad žmonės, naudodamiesi kosminėmis raketomis ar kitais erdvėlaiviais, tyrinėtų kitas planetas.

Šis metodas neabejotinai gali būti pritaikytas Saulės sistemos planetų vystymuisi. Atskirų raketų skrydis į kitas žvaigždžių sistemas, nors iš principo ir įmanomas, tačiau dėl itin didelio nuotolio, bus labai ilgas.

Žmonės galėtų keliauti tokiu laivu ir pasiekti kitas žvaigždių sistemas tik pasikeitus daugybei kartų. Pabandykime rasti kitą būdą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodys pernelyg drąsus. Tačiau tolimoje ateityje sparčiai vystantis technologijoms, toks sprendimas iš esmės yra įmanomas.

Šis sprendimas yra visą mūsų planetą paversti milžinišku erdvėlaiviu, kuris judės ne iš anksto nustatytoje orbitoje, o žmogaus nurodytu keliu.

Norint kontroliuoti Žemės judėjimą orbitoje, galima Žemės rutuliui suteikti tam tikrą pagreitį naudojant didžiulį reaktyvinį variklį, kurio tūtos ašis sutampa su Žemės ašimi. Akivaizdu, kad toks variklis turi būti sumontuotas Antarktidoje, Pietų ašigalio regione, išlygindamas savo ašį su Žemės ašimi.

Kosmoso navigacijos sąlygas labai apribos toks variklio įrengimas, tačiau bus galima lengviau prisitaikyti Žemės rutulio paviršiui prie tų pokyčių, kurie atsiras pagreitėjus Žemės judėjimui. Šie pokyčiai pasireikš stipriu potvyniu pietiniame pusrutulyje ir vienodai galingu atoslūgiu šiauriniame pusrutulyje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Naudojant variklį, sumontuotą ant Žemės rutulio ašies, neįmanoma nukreipti Žemės bet kuria kryptimi. Įrengimas nebus pakankamai manevringas. Kitas, lankstesnis Žemės judėjimo valdymo būdas – įrengti kelis reaktyvinius variklius tropikuose ties pusiauju. Tokiu atveju varikliai galės dirbti pakaitomis; bet kuriuo momentu bus įjungtas variklis, kurio ašis sutampa su Žemės judėjimo išilgai jos orbitos kryptimi.

Labai rimta užduotis – apsaugoti Žemės atmosferą, kad variklių reaktyviniai srautai nenukreiptų jos į kosmosą. Tokių variklių, kurie turi veikti termobranduolinių reakcijų pagrindu, konstrukcija neabejotinai yra pati kebliausia problema.

Artėjant prie kitos planetos, būtina nustatyti Žemės ir kitos planetos, esančios šalia bendro svorio centro, judėjimo būdą taip, kad būtų išvengta planetų sunaikinimo dėl abipusės traukos jėgų (potvynių bangų), taip pat dėl jų susidūrimo tarpusavyje. Esant tokioms sąlygoms, Žemė ir kita planeta viena kitą turi apskristi gana dideliu atstumu.

Energija ir mineralais, išgautais iš kitų planetų, galima apšviesti ir šildyti Žemę be Saulės ir keliauti į tolimas žvaigždžių sistemas, kad būtų galima jas tyrinėti ir panaudoti besivystančios žmonijos labui.

Nuo pirmosios atominės elektrinės iki kosminio masto projektų yra labai ilgas kelias. Tačiau žmogaus proto galiai nėra ribų.“

Gyvenimo pabaigoje Pokrovskis perėjo prie žemiškesnių idėjų. Pavyzdžiui, jis ant popieriaus suprojektavo 1000 tonų masės branduolinį visureigį, skirtą Arkties regiono tyrimams. Paskutinis jo projektas buvo milžiniški Sibiro dirižabliai, kurių keliamoji galia buvo 300–350 tonų. Jie turėjo sujungti atokiausius Šiaurės Eurazijos kampelius į vieną transporto tinklą.