Mokslo ir technologijų pasaulis

Jurbarko rajone gyvenanti Rūta Ardinavičienė kvietimo kasos-inksto komplekso transplantacijai sulaukė po savaitės, kai buvo registruota į persodinimo laukiančiųjų sąrašą. „Netikėjau, kad taip greitai tai įvyks. Dar didesnis netikėtumas buvo sužinojus, kad bus atliekama kasos-inksto transplantacija – žinojau, kad jos gana retos“, – sako R. Ardinavičienė.

„Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose yra sukurta visa infrastruktūra aukščiausio lygio organų transplantacijų operacijoms, kurios sėkmingai atliekamos ir per COVID-19 pandemiją. Kai kurios iš  jų, pavyzdžiui, kasos – inksto komplekso transplantacijos, atliekamos tik mūsų ligoninėje“, – teigia Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė dr. A. Kielaitė-Gulla.

Čia tokios transplantacijos atliekamos nuo 2008 metų, iš viso atlikta 18 transplantacijų.

Kasa ir inkstas vienu metu transplantuojami I tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, kurių inkstai tinkamai nebefunkcionuoja. Transplantaciją atlieka dvi – pilvo ir urologų – chirurgų komandos. Itin svarbus gydytojų nefrologų ir endokrinologų vaidmuo – jie rūpinasi pacientų gydymu iki transplantacijos ir po jos.

Kasos-inksto komplekso septynias valandas trukusiai operacijai vadovavo Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovas prof. akad. Kęstutis Strupas. Profesorius sako, kad šios transplantacijos atliekamos daugiadalykės komandos – tiek chirurgai, tiek reanimacijos-intensyviosios terapijos medikai dirba paciento labui: „Sėkminga kasos transplantacija išgydo I tipo cukrinį diabetą, taip pat žymiai pagerina gyvenimo kokybę ir sumažina ilgalaikes diabeto komplikacijas – inkstų pažeidimą, aklumą, miokardo infarktą ir insultą. Cukriniu diabetu sergančiam pacientui ar pacientei kartu su inkstu persodinus ir kasą, transplantuotas inkstas veikia žymiai ilgiau.“

Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad sergant cukriniu diabetu, daugeliui pacientų ilgainiui silpsta inkstų veikla ir galiausiai šie organai nustoja funkcionuoti: „Pacientas registruojamas į dviejų organų transplantacijos laukimo sąrašą, tačiau dėl itin griežtų kasos donoro atrinkimo kriterijų neretai atliekama tik inksto transplantacija. Pacientai po inksto transplantacijos gyvena ilgiau, jų gyvenimo kokybė pagerėja, nebereikia atlikti dializės procedūrų, tačiau pacientas išlieka priklausomas nuo insulino“.

Pacientai, kuriems atliekama kasos-inksto komplekso transplantacija, ambulatoriškai lankosi pas gydytojus specialistus – nefrologą, edokrinologą, stebima inkstų funkcija, kartojami tyrimai, vertinami jų rodikliai, koreguojamas imunosupresinis gydymas.

Kaip gyvena žmogus, kuriam neveikia inkstai ir kasa?

Rūta Ardinavičienė  pasakoja, kad jos kasos veikla sutriko vaikystėje – I tipo cukrinis diabetas nustatytas prieš 39 metus, kai jai buvo vos septyneri: „Įsivaizduokite – tokio amžiaus vaikui nuolat tikrinti cukraus kiekį kraujyje, insuliną leistis su didelėmis adatomis, nes nebuvo vienkartinių priemonių, švirkštai būdavo virinami. Vėliau atsiradusias mažas adatėles laikėme tikru stebuklu. Ne ką buvo geresni ir emociniai dalykai – mamai teko atidžiai rūpintis mano mityba, neduoti saldumynų. Vaikui tai yra didelė bausmė.“

Moteris sako mananti, kad jos organizmas yra stiprus, nes nefunkcionuojant kasai, inkstai veikė gana ilgą laiką – 39 metus nereikėjo pakaitinės inkstų terapijos – dializių. „Kai gydytojai prieš trejus metus skyrė dializės procedūras, gyvenimą teko pertvarkyti pagal jų atlikimo grafiką, – pasakoja R. Ardinavičienė. – Etapas buvo sudėtingas – keldavausi paryčiais, kas antrą dieną važiuodavau į Kauną atlikti dializių. Dializė labai išvargina, savijauta prasta, silpna, ima miegas, norisi gulėti lovoje ir ilsėtis, atsigauni tik kitą dieną. Net ir menkas darbelis – pasigaminti maisto ar grindis pašluoti – labai išvargindavo ir reikėdavo valandą prigulti, kad atsigaučiau.“

Transplantacijai moteris buvo iškviesta praėjus vos savaitei po to, kai buvo registruota į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. „Net nespėjau įsibaiminti – nepagalvojau, kad taip greit viskas vyks, – su šypsena prisimena moteris. – O dėl pačios operacijos ar gydymo po to – nesigilinau, medicininius dalykus palikau gydytojams – jie yra šios srities profesionalai, jais visiškai pasitikėjau.“

Pooperaciniu hospitalizacijos periodu pacientė buvo akylai stebima patys į petį dirbusių specialistų komandos, kurią sudarė operavę gydytojai pilvo chirurgai bei urologai, nefrologai, endokrinologai. „Pacientė bendradarbiavo, buvo suinteresuota greičiau sveikti bei pradėti reabilitaciją, todėl dirbti sekėsi sklandžiai“, – džiaugiasi prof. M. Miglinas.

„Po tiek metų nuolatinio važinėjimo į hemodializės kliniką dializių procedūroms po 3 kartus per savaitę, nuolatinio insulino titravimo pacientės gyvenimas po transplantacijos – tikra atgaiva. Pagerėjo ne tik fizinė sveikata, pastebime kur kas stabilesnę ir emocinę būseną. Pacientės savijauta tikrai džiugina. Tai – didelė dovana visai dirbusiai komandai,“ – sako prof. K. Strupas.

Sveikimo periodas lengvas nebuvo, tačiau jau viskas praeity – R. Ardinavičienės gyvenimas visiškai pasikeitęs: „Esu dėkinga mane gydantiems gydytojams – ir operavusiems, ir prižiūrintiems po transplantacijos. Gyvenu puikiai ir mėgaujuosi gyvenimu.“ Moteris nori perduoti žinutę ir kitiems pacientams, kurie serga ir laukia transplantacijos – svarbiausia, pasitikėti gydytojais, mažiau gilintis į tai, ko nesupranti. Jei duota galimybė atlikti transplantaciją – reikia ja pasinaudoti, nes kito šanso gali ir nebūti.

Kalbėdama apie mirusį donorą, moteris jaudinasi ir graudinasi: „Ačiū labai menkas žodis dėkingumui išreikšti. Mano gyvenimas iš nakties virto diena, galiu gyventi planuodama savo buities darbus, juos nudirbti, keliauti, jėgų turiu sočiai – tai suteikia didelio džiaugsmo. Gyvenimas apsivertė dėl organų donorystės, dėl mirusio žmogaus artimųjų valios. Juos širdyje nešiosiu visada.“