Mokslo ir technologijų pasaulis

Štai jums, plokščiažemininkai: prieš 84 mln. metų Žemė apsivertė ant šono.

Tai yra žurnale „Nature“ paskelbto dokumento argumentas, kuriuo bandoma kartą ir visiems laikams išspręsti diskusijas dėl to, kas vadinama „tikra poliarine klajone“ – tai procesas, kurio metu pasislenka įvairūs planetos ar mėnulio sluoksniai, dėl ko minėtos planetos ar mėnulio magnetinių polių vieta klaidžioja aplink.

Taigi, Žemė: ji sudaryta iš kelių sluoksnių, tiesa? Ji turi savo centrą – tvirtą metalinę šerdį pačiame centre, o aplink ją – skystą metalinę šerdį, kuri kartu yra atsakinga už planetos magnetinį lauką.

Aplink skystą išorinę šerdį yra mantija, maždaug 2900 km storio, kuri yra minkštesnė už metalinę šerdį. Ji yra gana stabili, bet per tūkstančius metų gali pasislinkti kaip klampus skystis.

Aplink mantiją yra Žemės pluta. Jeigu planeta būtų pyragas, kurį supjaustytume, mantija būtų net ne glazūra, o tik cukraus pudros sluoksnis, kuris sudaro mažiau nei 1 procentą viso pyrago tūrio.

Ir jūs jau žinote, kad šie sluoksniai gali judėti, o tai lemia žemės drebėjimus (tektoninių plokščių pasislinkimą) ir žemynų dreifavimą (žemynai juda laikui bėgant).

Tarptautinė mokslininkų komanda siūlo naują idėją, kad prieš 84 mln. metų, vėlyvuoju kreidos laikotarpiu, visa mantija ir pluta sukosi aplink tą skystą šerdį. Jeigu kas nors keletą milijonų metų iš kosmoso stebėjo mūsų planetą, matė įspūdingą vaizdą: Žemė apsivertė ant šono ir galiausiai grįžo atgal.

Ir kaip tiksliai jie tai išsiaiškino? Atsakymas slypi geologijoje. Tai įdomiausia dalis: Žemės magnetinių polių padėtis gali atsispindėti tam tikrų planetos uolienų magnetizmu (arba „paleomagnetiniais duomenimis“).

Ir tiriant fosilijas – ir ne bet kokias fosilijas, bet ir bakterijų, tarp kurių yra mineralinis magnetitas, labiausiai magnetinis iš visų Žemės elementų, fosilijas.

Susekti šias uolas buvo nelengva, bet mokslininkai rado jų centrinėje Italijos Apeninų kalnų grandinėje, esančioje tarp Romos ir Florencijos.

Įdomus faktas: apylinkėse esančios uolienos, kurios nebuvo tokios senos, kokios buvo naudojamos šiame tyrime, kažkada padėjo mokslininkams įrodyti teorijas apie asteroidus, kurie nužudė dinozaurus.

Ir, žinoma, uolienos rodo 12 laipsnių Žemės pasvirimą, įvykusį prieš 84 mln. metų. Tada ji, rodos, vėl pasitaisė – per 5 mln. metų pasviro maždaug 25 laipsnių kampu.

Kalbant apie praktines pasekmes, ką lėmė šitoks Žemės vartymasis?

Mokslinkai mano, kad tokia poliarinė klajonė galėjo būti atsakinga už ledynmetį. Be to, tai dar vienas dalykas, kurį galite drąsiai tėkšti į veidą plokščiažemininkams.

Ir svarbiausia yra tai, kad tai dar vienas žingsnis siekiant suprasti mūsų egzistavimo paslaptis, kurias pademonstruoja ši „bedievė uola, kuri atsisako mirti“.