Mokslo ir technologijų pasaulis

Kai buvo išrasta patranka, buvo tik laiko klausimas, kada kas nors sugalvos pririšt mirties bausme nuteistą kalinį priešais jos vamzdį ir ja iššauti. Kaip kilo šis brutalus egzekucijos metodas?

Mirtis patrankos šūviu (ang. blowing from a gun) buvo paskelbta egzekucijos priemone Mogolų imperijoje (dabartinė Indija) jau XVI amžiuje ir toks metodas buvo naudojamas iki pat XX a.

Šį metodą naudojo portugalų kolonistai XVI ir XVII amžiuje, nuo 1509 m. visoje savo imperijoje nuo Ceilono (šiuolaikinė Šri Lanka) iki Mozambiko ir iki Brazilijos. Ši praktika buvo išskirtinai naudojama Afganistane iki pat 1930 m.

Šis egzekucijos būdas labiausiai siejamas su britų kolonijine valdžia Indijoje. Po 1857 m. Indijos sukilimo „mirtis patrankos šūviu“ buvo metodas, kurį britai naudojo vykdydami mirties bausmę sukilėliams, taip pat indams, kurie buvo pripažinti kaltais dėl dezertyravimo. Naudodami metodus, kuriuos anksčiau taikė mogolai, britai pradėjo taikyti šį metodą XVIII amžiaus antroje pusėje.

Kūno sunaikinimas ir palaikų išbarstymas didelėje teritorijoje turėjo ypatingą religinę funkciją kaip mirties bausmės vykdymo priemonė Indijos subkontinente, nes tai veiksmingai užkirto kelią būtinoms induistų laidotuvių apeigoms. Taigi tikintiesiems bausmė buvo baisiau už pačią mirtį.

XIX a. britų rašytojas George'as Carteris Stentas procesą apibūdino taip: „Kalinys paprastai yra pririšamas prie ginklo, o viršutinė nugaros dalis remiasi į vamzdį. Kai iššaunama ginklu, nuteistojo galva pakyla į orą apie 12-15 metrų; rankos nuskrenda į dešinę bei į kairę ir nukrenta 30 m atstumu; kojos nukrenta ant žemės po ginklo vamzdžiu; o kūnas tiesiogine to žodžio prasme sudraskomas į skutelius: nelieka nė pėdsako“.

Nors retkarčiais pabūklas būdavo užtaisomas tikru patrankos sviediniu, bet dažniau naudoti tušti šoviniai arba granatiniai užtaisai (grapeshot) – šaudmenys, sudaryti iš kelių kartu sujungtų mažų geležinių rutulių.

Vykdant tokias egzekucijas ne visada viskas klostėsi pagal planą; 1857 m. per masinę egzekuciją Firozpūre (Indijoje) buvo įsakyta naudoti tuščią šovinį, tačiau kai kurie ginklai buvo užtaisyti granatiniais šoviniais.

Keli žiūrovai, atsisukę į patrankas, nukentėjo nuo šūvio, o kai kuriems dėl to teko amputuoti galūnes. Be to, kai kurie kareiviai stovėjo per arti ir patyrė sužalojimus nuo milžinišku greičiu lekiančių mėsos ir kaulų gabalų.

Po šios nepavykusios egzekucijos, virš tos vietos skraidė plėšrieji paukščiai, o iš apylinkių subėgo laukiniai šunys.