Mokslo ir technologijų pasaulis

Bolševikai ne tik pakeitė politinę tvarką, bet ir įvedė naujas rašybos taisykles bei išmetė iš rusiškos abėcėlės kelias raides – kodėl jie taip pasielgė?

Mintis reformuoti rusų kalbą sklandė dar prieš

1917 m. Spalio revoliuciją, tačiau Rusijos mokslų

akademija užtruko, kol reforma pajudėjo ir neskubėjo jos

įvesti visoje šalyje.

Po 1917 m. naujoji bolševikų valdžia veikė daug

ryžtingiau: ketino atsisakyti visko, kas

„sena“ – imperijos palikimo, religijos,

ekonomikos, kalbos.

href="https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D0%B5%D1%84%D0

%BE%D1%80%D0%BC%D0%B0_%D1%80%D1%83%D1%81%D1%81%D0%BA%D0%B

E%D0%B9_%D0%BE%D1%80%D1%84%D0%BE%D0%B3%D1%80%D0%B0%D1%84%

D0%B8%D0%B8_1918_%D0%B3%D0%BE%D0%B4%D0%B0"

target="_blank">1918 m. buvo išleistas

dekretas dėl naujų rašybos taisyklių ir visi

spausdinti leidiniai buvo įpareigoti jomis vadovautis.

Ikirevoliucinė rašyba buvo beveik uždrausta.

Kodėl reikėjo reformos

Imperijos laikų rašyba buvo gana sudėtinga, o

bolševikams reikėjo kalbos reformos, kad, be kita

ko, būtų lengviau mokytis. Juk vienas pagrindinių jų

uždavinių buvo neraštingumo panaikinimas. Keletą

metų iki bolševikų revoliucijos, įvairiais

skaičiavimais, skaityti ir rašyti mokėjo tik apie

40 procentų Rusijos gyventojų.

Tačiau buvo tikimasi, kad Vladimiro Lenino paskelbta

nauja valdančioji klasė – darbininkai ir

valstiečiai – bus aktyvūs visose gyvenimo srityse.

Taigi jauna sovietų valdžia įsakė visiems gyventojams nuo

8 iki 50 metų išmokti skaityti ir rašyti.

1926

metais atliktas surašymas parodė, kad vos per

kelerius metus raštingų žmonių dalis kaimo

vietovėse išaugo iki maždaug 50 procentų.

Rusų abėcėlė prarado keletą raidžių

Prieš revoliuciją rusų abėcėlė susidėjo

iš 35 raidžių. Vieno

href="https://en.wikipedia.org/wiki/Reforms_of_Russian_or

thography" target="_blank">rašybos taisyklių

rinkinio nebuvo – tik civilinis raštas,

1708 m. patvirtintas Petro Didžiojo, kuris siekė apriboti

Stačiatikių bažnyčios galią. Tam jis sugalvojo

supaprastintą vyriausybės nutarimų, pasaulietinių

dokumentų ir pirmųjų laikraščių rašybą.

Tuo tarpu bolševikai išbraukė porą

raidžių, o keletą kitų pakeitė paprastesniais

atitikmenimis, kurie jau buvo abėcėlėje (ir vienodai

skambančias raides sujungti į vieną). Taigi netrukus po

revoliucijos rusų abėcėlėje liko 32 raidės. Vėliau raidė

„ё“ (tariama „jo“) buvo

patvirtinta kaip atskiras simbolis, todėl raidžių

skaičius išaugo iki 33. Ir nuo to laiko

href="https://en.wikipedia.org/wiki/Russian_alphabet"

target="_blank">liko toks pat.

1918 m. dekretas dėl naujų rašybos taisyklių

skelbė:

1. Pašalinti raidę "ѣ" (vadinama

„jat“), pakeičiant ją "е" (колѣно -

колено, вѣра - вера, въ избѣ - в избе).

2. Pašalinti raidę "ѳ" (vadinama

„fita“), pakeičiant ją "ф" (Фома,

Афанасий, фимиам, кафедра).

3. Nebevartoti raidės „ъ“ (vadinama

„jer“, kietumo ženklas) žodžių gale ir

sudėtinių žodžių dalyse (въ избѣ - в избе, хлѣбъ - хлеб,

контръ-адмиралъ - контр-адмирал). Ši taisyklė buvo

gana sudėtinga, nes reikėjo įsiminti žodžius, kurių

pabaigoje reikėjo „ъ“. Vienas iš

pranašumų buvo tai, kad tai padėjo sutaupyti iki 4

procentų spausdinto teksto. Kalbininkas Levas Uspenskis

kartą apskaičiavo, kad „ъ“ kasmet užimdavo

8,5 mln. puslapių.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau raidė „ъ“ buvo palikta žodžių

viduryje kaip skiriamasis („kietumo“) ženklas

(съемка, разъяснить, адъютант). Taip jis naudojamas iki

šiol.

4. Pašalinti raidę "і" (žinoma kaip

dekadinė "и"), pakeičiant ją "и"

(ученіе - учение, Россія - Россия, Іоаннъ - Иоанн).

Vėliau ši taisyklė sukėlė tam tikrų sunkumų, nes

kursyvinėje rašysenoje raidė „и“

susilieja su raidėmis „ш“ arba

„м“.

5.

Rekomenduoti naudoti raidę „ё“

(„jo“) (пёс, вёл, всё), nors tai nebuvo

privaloma.

Įdomu tai, kad dekrete nebuvo užsiminta apie kitą

senosios abėcėlės raidę – „ѵ“

(vadinamą ižitsa). Tiesa, ji beveik nebuvo naudojama:

nors įprasta religiniuose tekstuose, ji palaipsniui virto

savo dvyne – raide „и“.

Kas dar buvo pakeista

Be abėcėlės, buvo pakeistos ir kelios rašybos

taisyklės.

Pavyzdžiui, priešdėliai, kurie baigiasi raide

„з" (из, воз, раз, роз, низ, без, чрез,

через), dabar turėjo būti rašomi kitaip,

atsižvelgiant į tai, kuri raidė buvo po jų: prieš

balsius ir garsinius priešbalsius jie baigdavosi

raide „з"; bet prieš begarsius

priebalsius „з" buvo pakeista „с"

(разбить, разораться, bet расступиться).

Tuo pačiu metu priešdėlis „c“ liko

nepakitęs, nepaisant to, kuri raidė eina po jo.

Taip pat

buvo pakeistos kai kurios sudėtingos formos galūnių

taisyklės:

Kilmininko linksnyje būdvardžiai, dalyviai ir

įvardžiai vietoj „аго“, „яго“

buvo vartojami „ого“, „его“

(добраго - доброго, ранняго - раннего).

Vardininko ir priegaidės atvejais moteriškosios

ir neutralių būdvardžių, dalyvių ir įvardžių galūnės

„ыя“, „ія“ buvo pakeistos

„ые“, „ие“ (добрыя - добрые,

синія - синие).

Daugiskaitos įvardis „они“ turėjo

moteriškos (“онѣ”) ir vyriškos

giminės (“они”) formas. Dabar liko tik viena

forma „они“. Tas pats pasakytina ir apie

skaičių „один“ moteriškoje giminėje

(Одне - одни, однехъ - одних ir kt.).

Įvardis, nurodantis savininkišumą

„ея“ vienaskaitos giminėje virto

„ее“ (arba „её“).

Kaip reforma buvo priimta

visuomenėje

Po revoliucijos šalį palikę baltieji emigrantai

atsisakė priimti naują rašybą ir apkaltino

bolševikus rusų kalbos žalojimu. Iki 1940-ųjų ir

1950-ųjų rusų emigrantų leidiniai buvo spausdinami

naudojant senąją rašybą. Vėliau jie priėmė naujas

taisykles ir prie jų priprato.

Sunkumų

patyrė ir jau išmokę skaityti bei rašyti

žmonės. Privačiame susirašinėjime daugelis ir

toliau naudojo senąjį rašybos stilių, o kiti

turėjo greitai iš naujo mokytis naujų taisyklių.

Visų pirma mokytojai turėjo priprasti prie naujos

rašybos.

Vienas didžiausių iššūkių buvo poreikis „išversti“ į naują stilių visus XVIII ir XIX amžiaus rusų klasikinės literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, kai kurie poezijos rimai buvo paveikti naujų taisyklių, reglamentuojančių žodžių galūnes. Tiesa, šios didžiulės pastangos atnešė ir privalumų: daugelio puikių rašytojų kūriniai, išbarstyti po įvairius literatūros žurnalus ir rinkinius, galiausiai buvo surinkti, „išversti“ ir išleisti į vieną rinkinį.