Mokslo ir technologijų pasaulis

1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijos pajėgos įsiveržė į Lenkiją ir per kelias savaites sumušė Lenkijos armiją. Didžioji dalis vakariausios Lenkijos teritorijos buvo tiesiogiai prijungta prie Reicho; likusios teritorijos, perleistos Vokietijai Molotovo-Ribentropo paktu tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, tapo vadinamąja Generaline gubernija.

Pagal pakto slaptuosius protokolus, po Lenkijos pralaimėjimo Sovietų Sąjunga aneksavo didžiąją dalį Rytų Lenkijos – daugiau nei pusę Antrosios Lenkijos Respublikos teritorijos.

Milijonai lenkų pateko į sovietų valdžią dėl to, kad jie gyveno sovietų okupuotose vietovėse, arba dėl to, kad pabėgo į rytines Lenkijos sritis kaip pabėgėliai iš nacių okupuotos vakarų Lenkijos.

Per kelis mėnesius, siekdama depolonizuoti aneksuotas žemes, 1940-1941 m. sovietų NKVD surinko ir ištrėmė nuo 320 000 iki 1 milijono Lenkijos piliečių (kitais duomenis apie 1,25 mln.) į rytines SSRS dalis, Uralą ir Sibirą. Buvo ištremtos ištisos šeimos su vaikais.

Maždaug pusė milijono lenkų civilių buvo įvardyti kaip „socialiai pavojingi“ ir „antisovietiniai elementai“ ir priverstinai išvežti iš savo namų bei galvijų vagonuose deportuoti į darbo stovyklas Sibire ir Kazachstane.

Tarp šių civilių buvo valstybės tarnautojai, vietos valdžios pareigūnai, teisėjai, policijos pareigūnai, miško darbininkai, naujakuriai, smulkūs ūkininkai, prekybininkai, pabėgėliai iš Vakarų Lenkijos, vaikai iš vasaros stovyklų ir vaikų globos namų, visų anksčiau suimtų, pabėgusių ar dingusių be žinios asmenų šeimos nariai.

Tikslus deportuotų Lenkijos piliečių skaičius nėra žinomas, nes daug Raudonosios armijos paimtų į nelaisvę Lenkijos karių buvo nužudyti Katynės miške ir kitose Sovietų Sąjungos vietose.

Į Sovietų Sąjungą ištremti lenkai dažnai gyveno beviltiškomis sąlygomis. Daugumoje lagerių buvo tikimasi, kad visi kaliniai dirbs nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinės būklės. Vaikai buvo atsakingi už vandens gabenimą, malkų ir maisto rinkimą. Dėl varginančio darbo ir atšiaurių oro sąlygų stovyklose sąlygos dažnai buvo nepakeliamos. Turėdami mažai maisto ar medicininės priežiūros kaliniai kasdien mirdavo dideliais kiekiais.

Jų likimas visiškai pasikeitė 1941 m. birželį, kai Vokietija netikėtai užpuolė Sovietų Sąjungą. Atsiradus poreikiui turėti kuo daugiau sąjungininkų, sovietai sutiko paleisti visus nelaisvėje laikomus Lenkijos piliečius.

1941 m. liepos 30 d. Lenkijos ministras pirmininkas tremtyje, generolas Vladislovas Sikorskis ir Sovietų Sąjungos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Ivanas Mayskis pasirašė Sikorskio-Mayskio susitarimą, dėl kurio daugelis Molotovo-Ribentropo pakto teritorinių sąlygų tapo negaliojančiomis.

Naujasis susitarimas įsakė atkurti Lenkijos valstybę, suteikti amnestiją lenkų karo belaisviams Sovietų Sąjungoje ir galiausiai leido suformuoti Lenkijos kariuomenę sovietų teritorijoje. 1941 m. rugpjūtį paleistas iš liūdnai pagarsėjusio Maskvos Lubjankos kalėjimo, lenkų generolas Vladislovas Andersas pradėjo telkti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas Rytuose (paprastai žinomas kaip Anderso armija) kovai su naciais.

Tačiau suformuoti naują Lenkijos armiją nebuvo lengva. Daugelis lenkų karo belaisvių žuvo Sovietų Sąjungos darbo stovyklose. Daugelis išgyvenusiųjų buvo labai silpni dėl prastų sąlygų stovyklose ir dėl prastos mitybos. Kadangi sovietai kariavo su Vokietija, Lenkijos armijai buvo likę mažai maisto ar atsargų. Taigi po anglų-sovietų invazijos į Iraną 1941 m. sovietai sutiko evakuoti dalį lenkų junginio į Iraną. Nekariniai pabėgėliai, daugiausia moterys ir vaikai, taip pat buvo perkelti per Kaspijos jūrą į Iraną.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tuo metu Iranas kentėjo nuo ekonomikos krizės. Po invazijos sovietai uždraudė pervežti ryžius į centrinę ir pietinę šalies dalis, o tai sukėlė maisto trūkumą, badą ir augančią infliaciją. Sąjungininkai taip pat perėmė Trans-Irano geležinkelių ir kitų transporto rūšių kontrolę, gamybos pramonę ir visus kitus karo išteklius.

Nepaisant šių sunkumų, iraniečiai atvirai priėmė lenkus pabėgėlius, o Irano vyriausybė palengvino jų atvykimą į šalį ir aprūpino juos maisto produktais. Kad lenkai jaustųsi kaip namie, buvo steigiamos lenkų mokyklos, kultūros ir švietimo organizacijos, parduotuvės, kepyklos, verslai, spauda.

Nuo 1942 m. Pahlevi uostamiestis (dabar žinomas kaip Anzali) tapo pagrindiniu lenkų pabėgėlių, atvykstančių į Iraną iš Sovietų Sąjungos, atvykimo tašku, priimdamas iki 2500 pabėgėlių per dieną. Generolas Andersas į Iraną evakavo 74 000 lenkų karių, įskaitant maždaug 41 000 civilių, daugelis iš jų buvo vaikai. Iš viso į Iraną buvo perkelta per 116 000 pabėgėlių. Maždaug 5000–6000 lenkų pabėgėlių buvo žydai.

Pabėgėlius susilpnino dvejus metus patirtos atšiaurios sąlygos ir badas Sovietų Sąjungoje, todėl daugelis jų sirgo maliarija, šiltine, karščiavimu, kvėpavimo takų ligomis ir bado sukeltomis ligomis. Ilgą laiką badavę, beviltiškai ieškodami maisto, pabėgėliai valgė tiek, kiek galėjo, o tai turėjo pražūtingų pasekmių. Keli šimtai lenkų, daugiausia vaikai, mirė netrukus po atvykimo į Iraną nuo ūmios dizenterijos, kurią sukėlė persivalgymas. Netrukus po atvykimo į Iraną daug pabėgėlių neteko gyvybės dėl ligų ir prastos mitybos. Dauguma šių pabėgėlių yra palaidoti Pahlevi armėnų kapinėse.

Kelias dienas praleidę karantine netoli Pahlevi uosto, pabėgėliai buvo išsiųsti į Teheraną. Pabėgėlių buvo tiek daug, kad jiems apgyvendinti buvo skirti vyriausybiniai pastatai ir centrai. Lenkų kariai pirmiausia buvo išsiųsti į mokymo centrus netoli Mosulo ir Kirkuko Irake. Po mokymų dauguma lenkų karių prisijungė prie Sąjungininkų pajėgų, kovojančių Italijos kampanijoje.

Tūkstančiai vaikų, atvykusių į Iraną, atvyko iš našlaičių namų Sovietų Sąjungoje dėl to, kad mirė jų tėvai, arba dėl to, kad jie buvo atskirti per trėmimus iš Lenkijos. Dauguma šių vaikų galiausiai buvo išsiųsti gyventi į našlaičių namus Isfahane, kuriame buvo palankus klimatas ir gausūs ištekliai, todėl vaikai galėjo pasveikti nuo daugelio ligų, kuriomis jie susirgo prastai valdomuose bei menkai aprūpintuose našlaičių namuose Sovietų Sąjungoje.

Buvo įsteigta daugybė mokyklų, kuriose vaikai buvo mokomi lenkų kalbos, matematikos, gamtos mokslų ir kitų standartinių dalykų. Kai kuriose mokyklose buvo dėstoma ir persų kalba, kartu su Lenkijos ir Irano istorija bei geografija.

Kadangi Iranas negalėjo visam laikui pasirūpinti dideliu pabėgėlių antplūdžiu, kitos britų kolonizuotos šalys 1942 m. vasarą pradėjo priimti lenkus iš Irano. Pabėgėliai, kurie nepasiliko Irane iki karo pabaigos, buvo gabenami į Indiją, Ugandą, Keniją ir Pietų Afriką ir kitas šalis. Meksikos vyriausybė taip pat sutiko priimti kelis tūkstančius pabėgėlių. Nemažai lenkų pabėgėlių visam laikui pasiliko Irane, kai kurie galiausiai su Irano piliečiais sukūrė šeimas.

Nors dauguma lenkų gyvenimo Irane ženklų išblėso, kai kurie išliko. Beveik 3000 pabėgėlių mirė per kelis mėnesius nuo atvykimo į Iraną ir buvo palaidoti kapinėse, o daugelis šių laidojimo vietų ir šiandien tebėra gerai prižiūrimos. Lenkų kapinės Teherane yra pagrindinė ir didžiausia pabėgėlių laidojimo vieta Irane, kurioje yra 1 937 kapai. Teherano žydų bendruomenei priklausančiose kapinėse yra atskira zona. Kiekviename iš šių 56 kapų pavaizduota Dovydo žvaigždė.