Mokslo ir technologijų pasaulis

Nuo visiško branduolinio karo iki milžiniško asteroido smūgio – nesunku įsivaizduoti, kaip žmonijos era Žemėje gali staiga baigtis. Tačiau darant prielaidą, kad yra išgyvenusiųjų, kiek žmonių reikėtų, kad mūsų rūšis išliktų?

Trumpas atsakymas – tai priklauso nuo situacijos. Skirtingos katastrofos sudarytų skirtingas pasaulio pabaigos sąlygas, kad išgyvenusios žmonių populiacijos galėtų ištverti. Pavyzdžiui, branduolinis karas gali sukelti branduolinę žiemą, kai išgyvenusieji susidurs su šalta vasaros temperatūra ir visuotiniu badu, jau nekalbant apie radiacijos poveikį. Tačiau, atmetus kai kurias iš šių sąlygų ir sutelkiant dėmesį į gyventojų skaičių, minimalus skaičius greičiausiai yra labai mažas, palyginti su šiandien gyvenančiais maždaug 7,8 mlrd. žmonių.

„Kai populiacijų skaičius yra mažas, tikriausiai galima būtų išgyventi daugelį šimtmečių. Ir daugelis mažų tokio tipo populiacijų išgyveno šimtmečius ir galbūt tūkstantmečius", - teigia Oregono Portlando valstijos universiteto Antropologijos katedros docentas Cameron Smithas.

Smitho ankstyvųjų žmonių civilizacijų ir kosmoso kolonizacijos tyrimai suteikia gana gerą supratimą apie mūsų apokalipsės išlikimo viltis. Jei pasaulinė civilizacija subyrėtų, dideli miestai būtų labiausiai pažeidžiami, nes jie importuoja beveik visą maistą ir yra labai priklausomi nuo elektros. Todėl išlikusios populiacijos greičiausiai išsiskirstytų ieškoti išteklių.

Ankstyvojo neolito laikotarpiu (kai baigėsi paskutinis ledynmetis, maždaug prieš 12 000 metų), kai žmonės pradėjo ūkininkauti, visame pasaulyje buvo daug mažų kaimų, kurių populiacijos svyravo nuo šimtų iki maždaug 1 000 individų.

„Tai buvo gana nepriklausomos populiacijos, bet įtariu, kad jos taip pat turėjo santuokinių ryšių su kitų kaimų populiacijomis. Ir pagal apokaliptinį scenarijų, manau, nutiktų tas pats.", - mano Smithas.

Išgyvenusiai vos kelių šimtų žmonių populiacijai reikės būdo, kaip išlaikyti dauginomosi sistemą. Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriuo susiduria mažos populiacijos, yra artima giminystė arba dauginimasis tarp artimai susijusių individų.

Vienas ryškiausių inbredingo pasekmių galima matyti žlugus Ispanijos Habsburgų dinastijai, kuri valdė Ispaniją XVI ir XVII a. Dinastija reguliariai tuokėsi tarpusavyje iki 1700 m., kai kraujo linija baigėsi nevaisingu ir deformuoto veido karaliumi Karoliu II.

Panašus scenarijus gali nutikti ir po apokalipsės mažėjančiai žmonių populiacijai su ribotomis dauginomosi galimybėmis, nebent jie turėtų pakankamai genetinės įvairovės, kad išvengtų glaudžiai susijusių giminystės sąsajų. Norint sėkmingai kryžmintis, taip pat reikėtų pakankamai daug vaisingo amžiaus priešingos lyties individų, įvardijamų kaip efektyvus populiacijos dydis.

Žmonės galėtų pasiruošti išgyventi pasaulio pabaigos dieną, jei žinotų, kad ji ateina. Sethas Baumas, Pasaulinės katastrofos rizikos instituto, nešališkos ekspertų grupės, įkūrėjas ir vykdomasis direktorius, nagrinėja pasaulinių katastrofų riziką. Jis pasisako už galimų katastrofų prevenciją, o tai, pavyzdžiui, branduolinio karo atveju reiškia pakankamai gerų santykių tarp branduolinį ginklą turinčių šalių užtikrinimą. Tačiau Baumo tyrimai taip pat apima galimybę statyti prieglobsčius, kad žmonės būtų apsaugoti įvykus pasaulinei katastrofai.

„Jei įvyks katastrofa, mes norėsime, kad būtų įdiegtos kai kurios iš šių apsaugos priemonių, kad bent dalis gyventojų galėtų gyvuoti, ir tam tikra žmonių civilizacija galėtų tęstis“, – sako Baumas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasak Baumo, svarbus veiksnys bet kokio tipo prieglobstyje yra gebėjimas izoliuoti grupę nuo to, kas daro žalą. Pavyzdžiui, kai kurios salų šalys, tokios kaip Naujoji Zelandija ir Australija, koronaviruso pandemijos metu veiksmingai užsaidarė nuo likusio pasaulio, didžiąja dalimi apsisaugodamos nuo viruso.

Vienas žingsnis būtų sukurti katastrofų prieglobstį kur nors Žemėje, sakė Baumas. Jis palygino šį hipotetinį prieglobstį su Sėklų saugykla Svalbarde, Norvegijoje.

Išgyventi kosmose

Taigi hipotetinėje situacijoje, kai žmonėms pavyko išvengti katastrofos Žemėje, pabėgus į kitą planetą ar palydovą, koks yra minimalus žmonių skaičius, reikalingas išgyventi kosmose?

Pradedančios pirminės vos 98 žmonių įgulos pakaktų 6 300 metų kelionei (keliauti hipotetiniu erdvėlaiviu greičiu, kuris įmanomas naudojant dabartines technologijas) iki Kentauro proksima b, potencialiai tinkamos gyventi į Žemę panašios egzoplanetos, skriejančios aplink žvaigdę Kentauro proksimą – arčiausiai Saulės esančią žvaigždę, teigiama 2018 metais žurnale „Journal of the British Interplanetary Society“ paskelbtame tyrime.

Kelionės įgulą sudarytų ne atsitiktinė 98 žmonių atranka, o 49 nesusijusios vaisingos poros, pasirengusios perduoti savo genus. Tik tam tikromis sąlygomis populiacija laikui bėgant išliktų genetiškai įvairi ir sveika, todėl, pavyzdžiui, tektų stebėti ir riboti įgulos dauginimasį. Be to, tikėtina, kad saugesnis pasirinkimas būtų didesnė pradinė 500 žmonių įgula, nes, remiantis Marino ir jo kolegų atliktu tolesniu tyrimu, jie greičiausiai labiau išlaikytų savo genetinę įvairovę.

Smithas rekomendavo kosmose nenaudoti absoliučių minimalių skaičių. „Mano analogija yra tokia, kad jei įlipate į lėktuvą skrendantį  į Niujorką, nenorite, kad pilotas turėtų lygiai tiek degalų, kad pasiektų kilimo ir tūpimo taką Niujorke. Jums reikia rezervo katastrofos atveju“.