Mokslo ir technologijų pasaulis

Prieskonių istorija yra beveik tokio pat amžiaus kaip ir žmogaus egzistencija Žemėje. Jau akmens amžiuje sumedžiojęs žvėrį žmogus, matyt, susiprato jo mėsą pagardinti įvairiomis žolelėmis ir šaknimis.

Druska, soda, įvairiausi prieskoniai Europos maisto pramonėje žymimi E raide. Indeksas E kilo nuo žodžio „Europa“. Kad visoje Europoje gyvuotų bendra cheminių maistinių priedų sistema, nuo 1953 m. visi jie žymimi šia raide ir skaičių kodu: E100–E199 reiškia dažiklius, E200–E299 – konservantus, E300–E399 – antioksidantus, E400–E599 – stabilizatorius, E600–E699 – aromatą ir skonį stiprinančias medžiagas.

Pastaroji maistinių priedų grupė ir yra labiausiai linksniuojama. Natrio glutamatas, žymimas santrumpa E621, yra pagrindinis sveiką mitybą propaguojančių organizacijų priešas. Kitoje kovos lauko pusėje – chemijos pramonė, gaminanti ir parduodanti milijonus tonų šio skonio stipriklio, ir maisto pramonė, nebeįsivaizduojanti savo gaminių be šio skonio diktatoriaus ar prieskonių karaliaus.

1908 m. japonas Kikunae Ikeda iš kombu jūržolių išskyrė medžiagą, suteikiančią valgiams nuostabų skonį. Tai glutamo rūgšties natrio druska – baltymų aminorūgštis.

Balti beveik beskoniai kristaliukai – taip atrodė susintetintas natrio glutamatas. Po metų K.Ikeda įkūrė šią medžiagą gaminančią bendrovę „Ajinomoto“ („Skonio esencija“).

Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai pastebėjo, kad skonio stiprikliu pagardintas japonų kareivių maisto davinys yra neįprastai skanus. Iš nebrangios mėsos tapo įmanoma pagaminti puikias dešras. „Ajinomoto“ savo padalinį JAV įkūrė 1956 m.

Natrio glutamato priešininkai teigia, kad patekęs į organizmą jis greitai su krauju prasiskverbia į smegenis ir sustiprina skonio pojūčius, taip pat ir liežuvio skonio receptorių signalus – maisto norime vis daugiau.

Bet maisto priedų šalininkai teigia, kad priedo E621 yra net natūraliuose produktuose, ir jokio skirtumo, ar jis dirbtinis, ar natūralus – mūsų organizmas į jį reaguoja visiškai taip pat.

Lietuvoje tarpukariu į šaltai rūkytas dešras būdavo dedama vadinamosios salietros, arba nitritinės druskos. Ir ne tik dėl raudonesnės spalvos – šis konservantas neleidžia veistis botulino bakterijoms. Nebuvo šaldytuvų, bet mėsa išlikdavo raudona ir graži – nors ir nešviežia.