Mokslo ir technologijų pasaulis

Kaip atsirado paprasta ir pigi striukė, vėliau tapusi neigiamu internetiniu terminu arba „slengu“.

Šiltas, atsparus vėjui ir, svarbiausia, pigus. Tai buvo klasikinis vatnikas – dygsniuota paminkštinta striukė, prikimšta vatos, dar vadinama vatine striuke, vatinuke, telogreika, arba šimtasiūle.

Sovietų Sąjungoje tokią striukę vilkėjo visa šalis: kariai, studentai, darbininkai, kaliniai, statybininkai, vairuotojai ir kt.

Po kurio laiko į vatniką pradėta žiūrėti kaip į „unikaliai rusišką“ aprangą. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį tai virto neigiamu terminu.

Vatinukės atsiradimas

Vatnikas nėra rusiškas išradimas. Šalyje jis atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje dėl kelių aplinkybių.

Iš pradžių vatinę striukę Vokietijoje išrado Hartmannai – tėvo ir sūnaus duetas, kuris 1870 m. sukūrė pramoninės vatos gamybos metodą. Tai pradėjo pasaulinę medvilnės revoliuciją: vata pradėjo išstumti kitus natūralius užpildus, tokius kaip ašutai, linai, vilna ir kt.

Vatnikas Rusijoje atsirado dėl šalies kariuomenės reformos. 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karo analizė parodė, kad esama lauko uniforma buvo nepakankamai praktiška ir atspari šalčiui: tūkstančiai karių žuvo arba tapo neįgalūs dėl hipotermijos.

Todėl 1882 m. imperatorius Aleksandras III paskelbė reformą, kuri apėmė karinių uniformų supaprastinimą, išlaidų mažinimą ir praktiškumo didinimą. Taip buvo pradėta naudoti pigi vata, o 1885 m. šilti paminkštinti bešmetai (viršutinio drabužio rūšis) tapo kazokų iš Kaukazo skiriamuoju ženklu.

Nepaisant to, vatnikų „aukso amžiumi“ tapo sovietmetis.

Populiariausia striukė

Paminkštinta striukė buvo išgelbėjimas per Pirmąjį pasaulinį karą. Ją buvo galima pasigaminti įprastomis siuvimo mašinomis, kurios labai palengvino užduotį per visuotinę mobilizaciją, o dėl pigios medžiagos vatnikus galėjo dėvėti milijonai karių.

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje po paltu tapo privaloma dėvėti vatniką, o 1942 m. įsakymu jis visiškai pakeitė eiliniams ir jaunesniems karininkams skirtą paltą.

Antrasis pasaulinis karas išpopuliarino šiuos viršutinius drabužius ne tik fronto linijoje. Jis pasirodė neįkainojamas šaltose gamyklose, stovyklose, vėjuotuose laukuose. Būtent karo metu ir po jo vatnikas pasiekė savo populiarumo piką.

Jis netgi buvo standartizuotas, todėl tokias pačias universalias paminkštintas striukes dėvėjo ir Gulago kaliniai, ir vairuotojai, ir darbininkai, ir bulves renkantys studentai. Vienintelis skirtumas buvo spalva: kariuomenės vatnikai buvo chaki spalvos; civilių mėlyni, pilki, juodi arba rudi; kaliniai vilkėjo juodos spalvos.

Tęsinys kitame puslapyje:

Vatinukai buvo vertinami ir kriminaliniame pasaulyje: paprasta, nesunkiai įsigyjama striukė galėjo apsaugoti nuo kumščių smūgių, tiko ir kaip pagalvė ar antklodė.

Nepaisant to, kad šios striukės iš pradžių buvo kuriamos pragmatiškiausiais tikslais, o apie estetiką niekas negalvojo, masinės gamybos vatniką buvo bandoma padaryti madingesnį: sovietinės moterys siuvo ant jo apykakles, padarydavo aptemptą ir puošė siuviniais.

Taip ilgai sovietų kariuomenėje naudotas vatnikas šiandien yra beveik praeitis – jį pakeitė termo apatiniai iš modernių medžiagų.

Kaip „vatnikas“ tapo niegiamu terminu?

Žodį „vatnikas“ Lietuvoje ir kitose buvusios SSRS dalyse galite išgirsti kalbant ne tik apie sovietmečiu buvusią populiarią vata kimštą striukę.

2011 m. internetinėje rusų erdvėje pasirodė JAV animacinio personažo Kempiniuko Plačiakelnio maniera nupieštas kvadratinis Vatnikas, aprengtas sulopytu vatinuku, apautas veltiniais. Personažias nemąstantis, nes pas jį vietoje smegenų vata.

„Vatnikais“ pradėti vadinti nostalgijos kamuojami sovietmečio garbintojai ir Kremliaus politikos liaupsintojai. „Vatnikai“ demonstruoja istorijos neišmanymą, nesugebėjimą analizuoti situacijos ir aklą tikėjimą stereotipais, mitais ir klišėmis.

Po 2013 m. prasidėjusių Maidano įvykių, vėliau – Krymo aneksijos ir karo Donbase, „vatniko“ sąvoka išpopuliarėjo tarptautiniu mastu. Jais pradėti vadinti Rytų Ukrainos separatistai, rusų ginkluoti okupantai, kaip ir visi tie, kurie palaiko „rusų pasaulio“ idėjas ir jaučia nostaliją buvusiai Sovietų Sąjungai.