Mokslo ir technologijų pasaulis

Karas Ukrainoje tam tikra forma baigsis. Akivaizdu, kad pirmenybė teikiama diplomatiniam sprendimui, tačiau sunku nustatyti diplomatinę konstrukciją, kuri galėtų užtikrinti kompromisą tarp Rusijos ir Ukrainos.

Bet kokio susitarimo dėl šio karo centrinė ašis bus Ukrainos statuso tarp Vakarų aljanso ir Rusijos klausimas. Rusija reikalauja neutralios Ukrainos, nepriklausančios jokiam kariniam aljansui, kuris galėtų kelti grėsmę Rusijai. Kita vertus, Ukraina negali tiesiog sutikti paskelbti save neutralia kaimynės malone, kaip to reikalauja Rusija.

Jei yra priimtina diplomatinė formulė šiam karui užbaigti, ji turėtų apimti tam tikrą saugią Ukrainos neutralumo formą ir atvirą Ukrainai kelią į jos demokratinius ir ekonominius siekius Europos Sąjungoje.

Dauguma pasiūlymų apima įsipareigojimus Ukrainai niekada neprisijungti prie NATO arba įsipareigoti tam tikrą laiką to nedaryti. Tai gali būti priimtina Rusijai, tačiau de facto neutrali Ukraina liktų be jokio saugumo užtikrinimo po niokojančios invazijos ir jokio akivaizdaus būdo siekti ekonominio ir politinio suderinimo su Vakarais.

Tačiau yra dabartinis tokio balansavimo modelis: Austrija. Vykdydama susitarimą dėl Sąjungininkų okupacijos nutraukimo 1955 m., Sovietų Sąjunga pripažino Austrijos suverenitetą ir Austrija pažadėjo nuolatinį karinį neutralumą – ji neprisijungs prie NATO ir neleis savo teritorijoje dislokuoti užsienio karių. Tačiau tuo pat metu Austrija galėjo laisvai nustatyti savo ekonominį ir politinį kursą. Šis susitarimas galioja iki šiol: neutrali Austrija įstojo į Europos Sąjungą 1995 m., vėliau įtraukdama į ES Šengeno erdvę ir euro zoną.

Ukrainos padėtis nėra analogiška tuometinei Austrijos – ji aktyviai puolama Rusijos, nėra okupuota, todėl diplomatinis kursas turėtų būti kitoks.

Galimas kelias į priekį derybininkams būtų „garantuoto neutralumo“ koncepcija. Nors tai labiau XIX amžiaus diplomatijos konstruktas, garantuotas neutralumas gali suderinti Rusijos poreikį Ukrainos neutralitetui ir Ukrainos saugumo poreikį. Kaip diplomatinio susitarimo pagrindas, Ukraina pasiskelbtų esanti neutrali, o pagrindinės išorės jėgos, įskaitant JAV, didžiąsias Europos valstybes ir galbūt Kiniją, įsipareigotų saugoti šį neutralumą.

Neutralumo garantija skiriasi nuo karinio aljanso. Garantuojančios galios įsipareigoja išsaugoti aptariamos šalies neutralumą, tačiau nedalyvauja kariniame bendradarbiavime ir bendrame planavime bei visose kitose aljanso veiklose.

Kad neutralumo garantija būtų prasminga, ji turėtų būti gerokai didesnė už 1994 m. Budapešte duotus pažadus gerbti suverenitetą mainais už Ukrainos branduolinį arsenalą. Ten pasirašiusios šalys tik įsipareigojo siekti „neatidėliotinų JT Saugumo Tarybos veiksmų“ pažeidimų atveju.

Priešingai, NATO 5 straipsnis numato karinę intervenciją užpuolimo prieš bet kurią narę atveju. Mažai tikėtina, kad Ukraina gaus įsipareigojimą pagal 5 straipsnį. Vietoj to, jos neutralumą garantuotų tie patys valstybės valdymo įrankiai, kurie buvo panaudoti po Rusijos invazijos – griežtos ekonominės sankcijos ir karinė pagalba, išskyrus kovinę intervenciją.

Tęsinys kitame puslapyje:

Neutralumo garantiją paprastai turėtų suteikti visos susijusios išorės jėgos, o tai Ukrainos atveju reikštų ir Rusiją. Tačiau kaip konstruktas, padedantis stabilizuoti Ukrainą derybomis dėl Rusijos invazijos, Rusijos įtraukimas į garantiją gali būti neįmanomas, nes Ukraina gali baimintis, kad garantija taps pretekstu būsimai dar vienai intervencijai.

Vietoj to, Rusijos vaidmuo galimoje sutartyje būtų pripažinti garantuotą Ukrainos neutralumą kaip pakankamą saugumo garantiją Rusijai. Kitos didžiosios valstybės, ypač Kinija, taip pat galėtų atlikti atsakingą vaidmenį užbaigiant karą, garantuodamos Ukrainos neutralumą tinkamomis jos pasirinktomis priemonėmis.

Nors neutralumo sutartis neleistų Ukrainai prisijungti prie karinio aljanso, pakte turėtų būti aiškiai reikalaujama, kad Rusija pripažintų Ukrainos demokratinius ir ekonominius siekius įstoti į Europos Sąjungą.

Kai kurie stebėtojai teigia, kad demokratinė ir potencialiai klestinti Ukraina Europos Sąjungoje – panašiai kaip Austrija – greičiausiai būtų nepriimtina Maskvai, nurodydami, kad Rusijos invazija 2014 metais buvo atsakas į Ukrainos žingsnius Europos link.

Siekdami diplomatijos, derybininkai turėtų vertinti Rusijos saugumo argumentą kaip nominalią vertę ir į jį atsižvelgti pasitelkdami garantuotą Ukrainos neutralumą. Tačiau be kelio į Europos Sąjungą tokio susitarimo Ukrainai ir jos šalininkams nepakaks. Žinoma, Rusija gali atsisakyti pripažinti Ukrainos europinius siekius ir nuspręsti tęsti karą net su neutralumo garantija. Tačiau bent jau diplomatija parodys kelią į taiką.

Be abejo, yra ir kitų problemų, kurias reikėtų išspręsti diplomatinio susitarimo metu. Reikėtų kažkaip išspręsti Krymo aneksijos, rytinių Donecko ir Luhansko regionų bei kitų ginčijamų vietovių statuso klausimus.

Tačiau Rusijai turi būti suteikta išeitis iš šio karo, kuris taip pat nukreipia Ukrainą į perspektyvesnį kelią. Ukrainos neutralumas, garantuojamas JAV, didžiųjų Europos valstybių ir, galbūt, Kinijos, ir patvirtintas Rusijos sutartyje, aiškiai numatančioje kelią į narystę Europos Sąjungoje, galėtų būti tik diplomatinio susitarimo pagrindas.