Mokslo ir technologijų pasaulis

Šiais metais gegužės 14 d. sukako 400 metų nuo dabartinių Jungtinių Valstijų teritorijoje pirmosios anglų kolonijos Džeimstaune įkūrimo. Ta proga „National Geography“ publikavo straipsnį apie Naujojo pasaulio susikūrimą. Pasirodo, teiginiai, jog kolonistai tiesiog atrado Ameriką tokią, kokia ji yra dabar – tiesiog mitas. Didžioji dalis dabartinės Amerikos ekosistemos – europiečių invazijos rezultatas. Kitaip sakant, Naujasis pasaulis buvo sukurtas, o ne atrastas. Apie tai kalbama ir Alfredas W. Crosby knygoje „Ekologinis imperializmas: Europos biologinė ekspansija, 900-1900“ (Ecological Imperialism: The Biological Expansion of Europe, 900-1900), nuo kurios ir pradėsime galbūt tikrosios Amerikos istorijos pristatymą.

Kai kalbame apie Amerikos žemyno istoriją, visi prisimenam Kristupą Kolumbą ir po jo sekusią europiečių invaziją į šį žemyną. Ilgalaikis indėnų genocidas, augantis imigrantų skaičius Ameriką pakeitė iš pagrindų – senieji žemyno gyventojai atsidūrė rezervatuose, išaugo milžiniški miestai, o pati Amerika tapo vienu iš lyderiaujančių pasaulio žemynų. Tačiau kodėl europiečiams taip viskas sėkmingai klostėsi? Kodėl saujelė europiečių, atplukdoma laivais galėjo užkariauti ištisą žemyną? Ir panašu, jog ne tik technologinė pažanga lėmė tokią sėkmingą kovą – labai daug prisidėjo biologinės ekosistemos pakeitimas. Kaip gi tai vyko? Tuomet apie viską nuo pradžių.

Klimatas, atstumas, ligos, technologijos, kelionių masiškumo pobūdis – šie ir kiti elementai, A. Crosby'io nuomone, daugeliu atveju ir lėmė kolonizavimo sėkmes ar nesėkmes. Šių priežasčių kompleksas, it žaisliukas-mozaika kaskart galėdavo susidėlioti į sunkiai nuspėjamą derinį. Štai ligos, ko gero, vienas baisiausių europiečių atvežtinių „ginklų“ – biologinės ekspansijos pradžioje atsisuko prieš juos pačius: vikingų kolonijos dėl pernelyg didelio atstumo (gana netobulų technologijų, menko gyventojų skaičiaus) tapo tik epizodiškai lankomomis europiečių salelėmis Grenlandijoje ir Š. Amerikoje. Ilgainiui praradę atsparumą „europietiškoms“ ligoms, vikingai buvo „nušienauti“ epidemijų ne menkiau nei šimtmečiais vėliau Kanarų salų gyventojai.

Tačiau Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje Europos biologinė ekspansija laimėjo – absoliučią gyventojų daugumą ten sudaro europiečių palikuoniai.

Atmetus pirmiausia kylančią pagundą vardinti atvykėlių pranašumus, galbūt reikėtų atidžiau pažvelgti į pralaimėjusiųjų, vietinių gyventojų, trūkumus. O šių trūkumų ištakos siekia kur kas vėlesnius laikus, nei tie, kai pirmasis europietis iškėlė koją, pvz., Amerikos žemyne.

Pirmoji kolonizuotojų banga

Pirmiausia dera prisiminti, kad tiek Amerikos indėnai, tiek Australijos aborigenai, tegul ir prieš įspūdingai seniai, tačiau minėtuose žemynuose ir patys buvo atvykėliai. Pangėja skilti į atskirus žemynus pradėjo maždaug prieš 180 mln. metų. O prieš 40 000 metų vis siaurėjančiais sausumos tilteliais, o kai kur – galbūt ir plaukte, patraukė jau Homo Sapiens. Patraukė į žemes, kur niekada nebuvo hominidų ir beždžionių, ir visa augalija ir gyvūnija ten smarkiai skyrėsi – į Australiją ir Ameriką.

Taigi, indėnai, aborigenai ir maoriai tapo viso labo pirmąja atvykėlių banga, kuri, A. Crosby teigimu, buvo tarsi „smogiamasis dalinys“, praskynęs kelius antrajai bangai, nuvilnijusiai į šias pasaulio dalis po keliasdešimties tūkstančių metų. Kodėl šie antreiviai pasirodė esą geresni už pirmeivius? Pasidomėjus mokslininko Paul S. Martin teorijomis, aiškėja, kad minėti „smogiamieji daliniai“ buvo gerokai „prisidirbę“.

Tuomet, prieš dešimtis tūkstančių metų, šie atvykėliai atsidūrė visiškai svetimoje jiems ekosistemoje ir, anot A. Crosby, „…Australijoje ir Amerikoje rado medžiotojų rojų. Čia buvo pilna skanių žolėdžių, nepatyrusių ir nemokančių gintis nuo žmonių agresijos.“ Pasekmių neteko ilgai laukti: Australijoje, pasirodžius nepasotinamam Homo Sapiens, išnyko ištisos sterblinių ir roplių gentys. Gali būti, kad prie to prisidėjo ne tik medžioklė, bet ir atsinešta ugnis – aborigenai kasmet išdegindavo didžiulius plotus.

Amerikos ekosistemai nuo pirmykščių indėnų kliuvo ne ką mažiau, čia irgi „…pastebimas chronologinis sutapimas su žmonių atvykimu ir daugeliu žinduolių (arklių, mamutų, mastodontų, gigantiškų buivolų) rūšių išnykimu“.

Kaipgi žmonėms pavyko taip sparčiai (greičiau nei Eurazijoje) išnaikinti ištisas gyvūnų rūšis? P. S. Martino manymu, ten, kur milžiniški gyvūnai ir žmonės tūkstančius metų gyveno šalia (Senajame pasaulyje), gyvūnai išmoko saugotis žmonių. Tuo tarpu Australijos ir Amerikos milžinus žmonės užgriuvo it perkūnas iš giedro dangaus. Tad anot A. Crosby „Gyvūnai, anksčiau negyvenę greta medžiotojų nemokėjo jų vengti ir gintis. Kad gyvūnai to išmoktų ir susiformuotų paveldima atmintis, reikalingos kelios kartos.“ Tai ne taip neįtikėtina, kaip gali atrodyti – A. Crosby mini, jog net santykinai menkai izoliuotose Madeiros salose kur kas vėliau atsikėlusius europiečių kolonistus stebino vietos balandžiai „…kurie buvo taip nepratę prie žmonių, kad davėsi sugaunami į rankas“. Ši (nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti kiek pritempta) teorija, ko gero, vienintelė pakankamai įtikinamai paaiškina mįslingą stambiųjų gyvūnų išnykimą.

Tiesa, padėtis gal ir nebūtų buvusi tokia tragiška – kol žemynus tebejungė sausumos tiltai, visada egzistavo galimybė, jog „pirmosios bangos“ nuteriotos žemės sugebės atsikurti. Tačiau maždaug po 10 000 tūkstančių metų, ištirpus ledynų kepurėms bei pakilus vandenynų lygiui, sausuma, jungusi Australiją su Naująja Gvinėja, o Aliaską – su Sibiru, atsidūrė po vandeniu. Tad „smogiamieji daliniai“ liko atskirti nuo kitų žemynų su savo „achilo kulnu“: didžiulėmis žiojėjančiomis žaizdomis ekosistemoje – išnaikintais stambiaisiais gyvūnais.

Tad, kai į Naujojo pasaulio duris pasibeldė europiečiai, Amerikos indėnai teturėjo „…lamas, alpakas, jūrų kiaulytes, kelias naminių paukščių rūšis…“ (citata iš A. Crosby knygos). Australijos aborigenai tebuvo prisijaukinę šunį dingą, o maorių gyvenamose N. Zelandijos salose iš viso „…buvo tik 4 žinduolių rūšys: šikšnosparnis, maoriai, jų šunys ir mažos žiurkės…“ (citata iš A. Crosby knygos)

Taigi, „antroji banga“, atplaukusi su arkliais, galvijais, kiaulėmis, avimis, asilais ir ožkomis, bemat įgavo didžiulį pranašumą vietinių atžvilgiu. A. Crosby net teigia, kad „jei europiečiai būtų atvykę į Naująjį pasaulį ir Australaziją, turėdami XX a. technologiją, bet neturėdami gyvulių, jie nebūtų padarę tokio didelio pokyčio…“

Grįžtant prie kitų „pirmosios bangos“ silpnybių, verta paminėti, jog pakliuvę į svetimą, iki tol žmogaus nepažinusią ekosistemą, kur nebuvo jiems kenkti prisitaikiusių plėšrūnų, parazitų, ligų sukėlėjų, „smogiamieji daliniai“, matyt, jau po kelių kartų prarado atsparumą Senojo pasaulio parazitams. Pranykus sausumos tiltams, Amerikos ir Australijos čiabuvių izoliacija nuo Senojo pasaulio mikrobų prieš kelis šimtus metų buvo beveik absoliuti. Indėnai, aborigenai ir maoriai nepažinojo, taigi, ir neturėjo imuniteto tokioms ligoms kaip tymai, raupai, difteritas, trachoma, kokliušas, vištų raupai, buboninis maras, maliarija, vidurių šiltinė, dengė karštligė, raudonoji karštligė, amebinė dizenterija, gripas… Net kur kas mažesniu atstumu (laike ir erdvėje) nuo Europos nutolusiems vikingams, tokia izoliacija atsiliepė gana tragiškai. Tad nieko nuostabaus, kad vargšų pirmųjų Amerikos ir Australijos „pionierių“ ateityje laukė katastrofa, panaši į tą, kurią jie sukėlė šių žemynų gyvūnams.

Tačiau ne tik aukščiau minėtos „smogiamųjų dalinių“ silpnybės (kurias, reikia pripažinti, tiesiogiai jie susikūrė patys, o netiesiogiai – nulėmė žemynų izoliacija) nulėmė Senojo žemyno pranašumą jo aukų atžvilgiu.

Skirtinga žemynų kultūrinė-technologinė raida

Neolitinė revoliucija, kuria A. Crosby pavadino „kultūrine mutacija“, tapo tuo technologiniu perversmu ir Europos šuoliu į priekį, po kurio likusiems žemynams praktiškai jau nebeliko šansų jos prisivyti. Ji prasidėjo maždaug prieš tris tūkstantmečius, Artimuosiuose Rytuose, kai būsimąsias „Naująsias Europas“ nuo Eurazijos jau patikimai skyrė vandens uždanga. Neolito „revoliucionieriai“, pradėję šlifuoti akmens įrankius, užuot juos skaldę, žiesti molinius indus, baigė tuo, jog išrado žemdirbystę, prijaukino gyvulius, atsirado raštas, miestai, susikūrė civilizacija.

Tuo tarpu izoliuotoje Amerikoje ir Australijoje viskas vyko kitaip. Australijos aborigenams taip ir nepavyko perkopti paleolitinio slenksčio: jie ne tik liko naudotis akmeniniais įrankiais, bet, panašu, ir ėmė pamažu degraduoti.

Amerikoje neolitinė revoliucija įvyko, tačiau buvo kur kas lėtesnė ir vangesnė, nei Senajame pasaulyje. Indėnai turėjo metalą, bet lydė iš jo papuošalus, buvo išradę ir ratą, bet naudojo jį tik žaislams.

Amerikos žemyno etninės grupės

Kodėl taip nutiko? A. Crosby manymu – dėl geografinio žemynų išsidėstymo skirtumų. Iš šiaurės į pietus nusidriekusioje Amerikoje, kuri užėmė labai skirtingas klimatines zonas, augalai plito kur kas lėčiau ir nenoriau nei Senojo pasaulio javai, kurie plito iš Rytų į Vakarus panašaus klimato regionuose.

Vis dėlto, tai menkai paaiškina, kodėl pirmieji amerikiečių „neolito revoliucionieriai“ taip atsiliko gyvūnų prijaukinimo atžvilgiu. A. Crosby pamini kai kurių mokslininkų nuomonę, jog indėnų buvo tiesiog kitoks požiūris į gyvūnus, jie „…laikė juos lygiais, o ne potencialiais tarnais“ (citata iš A. Crosby knygos). Lyg ir ne itin rimta teorija, tačiau prisiminus, jog prieš gerą dešimtį tūkstančių metų indėnų protėviai išnaikino arklius, užuot juos prijaukinę, ji įgauna kitą svorį. Taigi, indėnai susigriebė gerokai per vėlai: jie prarado galimybę turėti arklį (vargu ar jį galėjo atstoti lamos), sykių prarasdami ir kone neišmatuojamas galimybes žemdirbystės, karybos ir transportavimo srityse. Išnaikinę stambiuosius žolėdžius, jie neteko ir jų mėsos, pieno, o tai kur kas labiau didino ir bado pavojų.

Taigi, abu žemynai – Amerika ir Australija, iš esmės buvo žemynai – luošiai, neprilygstantys bioinvazijai jėgas bekaupiančiai Europai tiek gyvūnų rūšių įvairove, tiek jų panaudojimo galimybėmis.

„Šluojanti“ naujosios invazijos banga

Šią istoriją galime pratęsti pagal „National Geography“ publikuotą straipsnį. Taigi, į tokį biologiškai nusilpusį žemyną atvyksta Europos išeiviai ir įkuria pirmąją anglų koloniją Džeimstaune. Šios kolonijos istorija platesnei auditorijai yra žinoma iš Walt Disney kino studijos sukurtų animacinių filmų apie indėnų princesę Pokahontą.

Į ją iš Europos atsigabenti augalai, gyvūnai, mikroorganizmai bei požiūris į žemdirbystę, gyvulių auginimą tiesiogine šio žodžio prasme pakeitė žemę po indėnų kojomis bei negrįžtamai transformavo regiono ekosistemą.

Kaip vieną iš pavyzdžių savo straipsnyje „National Geography“ pateikia sliekų istoriją. Iki atvykstant kolonistams iš Europos, Naujosios Anglijos miškų dirvos nevagojo sliekai, kurie greičiausiai buvo išnykę per paskutinįjį ledynmetį. Todėl Amerikos miškuose susikaupusios didžiulės lapų krūvos buvo pagrindinis maisto šaltinis medžiams ir krūmokšniams.

Tačiau miškuose atsiradus sliekams, ant žemės gulintys lapai buvo greitai perdirbami, o vanduo lengviau galėjo išplauti medžiams reikalingas medžiagas. Dėl to miškuose sunyko smulkesnė augmenija, miškai tapo sausesni, šviesesni. Sliekų veikla pakeitė miškus negrįžtamai.

Žurnalo teigimu, neaišku, kaip tiksliai sliekai pasiekė JAV krantus, tačiau išlieka faktas, jog iki kolonistų atvykimo jų Amerikos žemėse nebuvo. Sliekų pavyzdys yra vienas iš daugelio, leidžiančių suprasti, kaip kolonistų veikla keitė Naujojo pasaulio ekosistemą.

„National Geography“ teigimu, ekologinis veiksnys pateikia dar vieną atsakymą į klausimą, neduodantį ramybės ne vienai istorikų, archeologų, antropologų kartai: kokie veiksniai anglų kolonistams padėjo ne tik išgyventi nepalankiomis sąlygomis, bet ir sustiprinti bei išplėsti koloniją.

Pirmuosius anglų kolonijos Džeimstaune metus tikrai galima vadinti tragiškais. Praėjus keliems mėnesiams po atvykimo iš 104 kolonistų beveik pusė jų mirė nuo įvairių susirgimų. Prie šių negandų dar prisidėjo ir badas: žmonės, pasibaigus maisto produktams, valgė šunis, kates, peles. Situacija nepasikeisdavo ir po naujų kolonistų atvykimo. Mirtis retino kolonistų gretas be jokio gailesčio. 1607–1624 m. laikotarpiu į šią koloniją atvyko per 6 tūkst. kolonistų, iš kurių trys ketvirtadaliai mirė.

Taip pat būtina pastebėti, jog naujakurių kaimynai tuo metu buvo galingos indėnų gentys, o tai apsunkino kolonistų kasdienį gyvenimą. Tačiau jie sugebėjo išgyventi ir sustiprėti. Anot „National Geography“, vienas iš galimų atsakymų galėtų būti taip vadinamasis „ekologinis imperializmas“. Kolonistai taip pakeitė vietinę ekosistemą, jog vietiniams gyventojams pasidarė labai sunku išgyventi jų pačių žemėje. Tuo labiau, jog tai nebuvo labai sunku padaryti, nes vietinė ekosistema jau senai buvo nesubalansuota su daugeliu tuščių nišų. O šias nišas ir užėmė naujųjų kolonistų atvežti augalai ir gyvūnai.

Prasideda biologinė invazija

Naujakuriai, supratę, jog Virdžinijoje neras aukso ir sidabro, pradėjo didesnį dėmesį skirti žemės įsisavinimui. Negalėdami prisitaikyti prie svetimo gamtovaizdžio, jie pradėjo jį keisti į priimtinesnį. Ir tai darydami, anot žurnalo, naujakuriai pradėjo tai, ką būtų galima pavadinti daugiakrypčiu Šiaurės Amerikos ekologiniu antpuoliu. Ginklai, kurie tam davė pradžią, buvo tabakas, naminės bitės ir naminiai gyvuliai.

Nemažai Džeimstauno naujakurių buvo rūkantys, todėl savo poreikiams patenkinti jie nusprendė naujoje kolonijoje auginti tabaką. Kai Virdžinijoje išaugintas tabakas pasiekė Angliją, jo vartojimas mušė populiarumo rekordus. Naujakuriai vietoj tikro aukso atrado kitą praturtėjimo šaltinį – tabako auginimą. 1620 m. iš kolonijos buvo eksportuojama apie 23 tonos tabako. Po gero dešimtmečio šis skaičius išaugo mažiausiai 6 kartus.

Tabakas labai išvargina dirvą, kurioje yra auginamas. Po kelių intensyvaus auginimo metų dirva tampa nebetinkama tabakui auginti. Tai reiškė, kad didėjo dirbamos žemės poreikis. Reikalingą žemę kolonistai nusavindavo iš indėnų.

Vietiniai gyventojai, kurie augino kukurūzus, praktikavo ekstensyvią žemdirbystę, kasmet palikdami didžiulius plotus dirvonuoti. Kolonistai kaip tik šiuos plotus ir užgrobdavo, taip pamažu stumdami vietinius gyventojus į krašto gilumą.

Tačiau net ir savo daržuose ir kaimuose indėnai pajuto kolonistų atvykimą. Pasak žurnalo, labai dažnai jie pabusdavo nuo triukšmų, kuriuos sukeldavo laisvai po jų daržus besiganantys kolonistų gyvuliai: karvės, kiaulės, arkliai. Šauti į gyvulius indėnai dažniausiai bijodavo, nes už nušautą gyvulį kolonistai visada reikalaudavo atlyginti. Gana greitai kolonistai ir patys nebespėjo sužiūrėti visų gyvulių, ir dalis jų sulaukėjo.

Ypač daug rūpesčių vietiniams gyventojams pridarė kiaulės, kuriuos suėsdavo indėnų auginamus kukurūzus, o miškuose ėdė riešutus, vaisius ir kitas gamtos gėrybes. Labai greitai, anot „National Geography“, indėnai dėl maisto turėjo kovoti su kiaulėmis.

Tačiau didžiausią ekologinį poveikį sukėlė mažiausias naminis gyvūnas – bitė. Anglai bites į Ameriką atsigabeno dėl medaus. Tuo metu dar nebuvo žinoma apie augalų apdulkinimo reiškinį. Tačiau jeigu ne bitės, vargu ar daugelis kolonistų augalų būtų prigiję naujame žemyne.

Žurnalo teigimu, į visus šiuos išpuolius vietiniai gyventojai sunkiai galėjo atsakyti, nes buvo kamuojami dar vienos kolonistų atgabentos negandos – maliarijos. Dėl šios ligos išretėjusios indėnų gretos nebegalėjo smogti lemiamo smūgio kolonistams ir priversti juos išvykti iš Amerikos.

Taip pamažu kolonistai keitė Š. Amerikos kraštovaizdį ir ekosistemą. Buvo pradėtos auginti įvairios monokultūros. Pasitraukus indėnams, miškai tapo labiau apleisti ir mažiau prižiūrimi.

Džeismtauno apylinkės su savo tabako plantacijomis, ganyklomis labiau priminė Angliją nei kraštą, kuris pasitiko pirmuosius kolonistus. Jie ir jų palikuoniai, priešingai, nei teigiama sukurtuose mituose ir legendose, juos supančią gamtą ir kraštovaizdį sukūrė, o ne atrado.

Taigi amerikiečiai ne tik tauta be istorijos, bet ir jų žemės su visa ekosistema yra ilgalaikių invazijų pasekmė. O tikrasis žemyno veidas tikriausiai prarastas negrįžtamai…

Parengta pagal:

• Gediminas Kulikauskas.Knygos „Ecological Imperialism: The Biological Expansion of Europe, 900-1900" apžvalga
• America, found & lost