Mokslo ir technologijų pasaulis

Išsamus planetos aplinkos taršos būklės tyrimas, atliktas šveicarų (Green Cross) ir amerikiečių (Blacksmith Institute) mokslininkų atskleidė dešimt 2008 – aisiais metais pavojingiausių teršėjų ir taršos šaltinių. Šis suklasifikavimas remiasi tarptautinės aplinkosaugos ir visuomeninės sveikatos grupės ekspertų kriterijais. Manoma, kad dabar besivystančiose šalyse įvairi tarša atsakinga už didelį žmonių mirtingumą: vidutiniškai 25 – 40 % mirčių atvejai nulemti didelės taršos. Šiame tyrime taip pat dalyvavo mokslininkai iš daugelio kitų universitetų: Johns Hopkins University, Bloomberg School of Public Health, Mt. Sinai Medical Center, Emory University ir City University of New York.

Taigi, apibendrinus tyrimų duomenis organizacija Green Cross paskelbė pagrindines priežastis, susijusias su aplinkos tarša ir nusinešančias daugiausiai žmonių gyvybių.

Aukso gavyba per metus apnuodija virš 10 milijonų žmonių

Geltonasis metalas gauna… aukso medalį už aplinkos taršą. Šis jumoras slepia baisią realybę - aukso kasybos, kuomet naudojamas ypatingai nuodingas gyvsidabris, kiekvienais metais apnuodija nuo 10 iki 15 milijonų žmonių, dirbančių mažose kasyklų įmonėse. Ši rykštė ypač liečia labai ribotas ekonomines ir socialines galimybes turinčias bendruomenes, kuriomis tai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tarp šių žmonių, kuriems pasireiškia gyvsidabrio apsinuodijimų komplikacijos, priskaičiuojama 600 000 vaikų ir 5 milijonai moterų.

UNIDO (United Nations Industrial Development Organization) organizacija įvertino kad pasaulyje kiekvienais metais aukso gavybai yra sunaudojama apie 1.000 tonų gyvsidabrio - tai sudaro 30% visų antropogeninių išmetamųjų teršalų. Iš jų 95% tiesiogiai išmetami į gamtą - kartu su visomis pasekmėmis aplinkai, žmonėms bei ekonomikai. Ir pagaliau paskutinis skaičius, kuris minimas šioje ataskaitoje: už kiekvieną 1 gramą aukso, išgaunamo iš šių kasyklų, yra išmetami į aplinką 2 gramai gyvsidabrio.

Aukso kasimas be tiesioginių mirties priežasčių yra liūdnai pagarsėjęs sukeltomis aplinkosauginėmis katastrofomis. Nors egzistuoja kitos technologijos, bet dažniausiai aukso išgavimui iš rūdos yra naudojami gyvsidabris ir cianidas (labai toksiškos medžiagos) – tiesiog tai pigiausi būdai.

Kai kurios aukso gavybos kompanijos verčia nuodingų atliekų likučius tiesiai į upes ar vandenynus; kitais atvejais avarijų metu nuodingos atliekos išleidžiamos tiesiai į geriamo vandens telkinius.

Katastrofos yra paplitusios visame pasaulyje:

2000 m. cianidas ir kiti nuodingi chemikalai buvo išleisti į upę iš Baia Mare Aurul aukso kasyklos šiaurės-vakarų Rumunijoje. Nuodai nužudė visą gyvybę antroje pagal dydį Vengrijos upėje Tisoje. Tai buvo didžiausia kada nors įvykusi upės užteršimo katastrofa Europoje.

1996-2003 m. laikotarpiu JAV aukso gavybos kompanija “Newmont” kasdien išversdavo 2000 t gavybos atliekų į Buyat įlanką Indonezijos Šiaurės Sulawesi provincijoje. Buvo užnuodytos žuvys, aplinkiniai gyventojai kentėjo nuo sveikatos sutrikimo problemų tokių kaip odos susirgimai, tinimas, nervų sistemos sutrikimai. 2004 m. Ataskaitoje, kurią parengė Indonezijos vyriausybė, atskleista vandens užterštumas gyvsidabriu ir arsenu Buyat įlankoje smarkiai viršijo normas. Toks atliekų atsikratymo į jūrą būdas yra draudžiamas JAV, Kanadoje ir Australijoje, tačiau vakarų kompanijos jį vis dar naudoja besivystančiose šalyse.

Nuo aukso gavybos pagal užterštumo ir mirtingumo kriterijus ne ką mažiau atsilieka visa kalnakasybos pramonė.

Kalnakasyba yra procesas, kurio metu išgaunami mineraliniai žemės ištekliai: auksas, sidabras, deimantai, varis, platina, uranas, boksitas, anglis bei rečiau naudojami elementai. Kalnakasybos sukeltos gamtosauginės problemos yra skaudžios:

• Atliekos, daugeliu atvejų užterštos sunkiaisiais metalais ir chemikalais, gali smarkiai užteršti paviršinius ir požeminius vandenis. Bendruomenės, ypač iš besivystančių šalių, gyvenančios šalia kasyklų, yra gyvybiškai priklausomos nuo švaraus vandens šaltinių savo esminiams poreikiams tenkinti. Nuodingi išsiliejimai daro poveikį bendruomenių pragyvenimo šaltiniams ir biologinei įvairovei.
• Kasyba turtingose ekosistemose gali sukelti biologinės įvairovės praradimus. Pavyzdžiui, kolumbito rūdos (ang. Ferrocolumbite, dar vadinamas niobite, columbate, naudojamas mobiliųjų telefonų ir kt. elektronikos gamyboje) kasybos Okapi rezervate Kongo demokratinėje respublikoje padariniai – masinis gorilų populiacijos nykimas. Taigi, atviros šachtos ir kasyklos gali fiziškai sunaikinti didžiulius plotus su didele bioįvairove.
• Dauguma kasybos darbų reikalauja milžiniško vandens kiekio vertingų metalų ir mineralų išskyrimui iš smėlio ar uolienos. Tai sumažina vandens lygį, ir vanduo tampa sunkiai prieinamas be pažangios techninės įrangos. Čilėje ūkininkų bendruomenės įnirtingai priešinasi vario ir aukso kasyklų plėtimui būtent dėl vandens trūkumo.
• Urano gavybos metu žmonės gali būti paveikti sveikatos pavojingos radiacijos dozės kasimo, transportavimo, apdirbimo, naudojimo ir atliekų tvarkymo metu (neskaitant akivaizdžios branduolinių ginklų ir avarijų atominėse elektrinėse rizikos). Pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų atliktos studijos patvirtino, kad Prancūzijos kompanija Areva urano gavybos metu labai stipriai radioaktyviomis atliekomis užteršė geriamą požeminį vandenį Nigeryje.

Uždarytos kasyklos: “laiko bombos”

Aplinkosauginės gavybos problemos nesibaigia uždarius kasyklas. Nutraukti ir palikti projektai gali virsti “laiko bombomis”, kadangi kompanijos ir valdžia pasirodė nelinkusios išvalyti nuodų iš apleistų teritorijų – tenykštis “palikimas” dažnai prasiskverbia į supančią aplinką. Pavyzdžiui, Filipinuose yra 800 apleistų kasyklų įvairiose šalies vietose, kurioms skiriama mažai dėmesio. Viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų apleistose metalų ar anglies kasyklose yra rūgštingų telkinių drenažas. Rūgštingų telkinių (ar rūgštingų uolienų, likusių po gavybos) drenažas susijęs su rūgštingų vandenų nuotėkiu iš (paprastai) apleistų kasyklų.

Nešvarus vanduo: 5 milijonai gyvybių per metus

Žmogaus priklausomybė nuo vandens nenustoja didėjusi. Kiekvienas asmuo jo per dieną sunaudoja maždaug 20 litrų tiesioginėms reikmėms (gėrimui ar maisto gamybai), prie kurių dar reikia pridėti 50-150 litrų per dieną kitiems poreikiams (higiena, pramonė…). Kaimo bendruomenės tradiciškai juo pasirūpina iš upių ar šulinių, bet taršos ir pramonės augimas įtakoja vis didesnį ir didesnį upių užterštumą.

Šiandien trečdalis žmonijos jau gyvena vadinamosiose vandens streso zonose, kuriose vanduo daugiau tiesiogiai nebegali būti naudojamas ir turi būti valomas. Kiekvienais metais bent 5 milijonai mirčių, ypač besivystančiose šalyse, yra tiesiogiai susijusios su vandens tarša.

Požeminių vandenų tarša

Į šulinius teršalus atneša lietaus vanduo – tiesa, žymiai lėčiau nei jie sklinda po paviršinius vandenis. Tad požeminių vandenų užterštumas gali paaiškėti tik po keleto dešimtmečių, tačiau dėl to džiūgauti neverta – kaip lėtai jie užsiterš, taip lėtai ir išsivalys. Dėl šios priežasties požeminių vandenų tarša mokslininkų ataskaitoje buvo minima kaip viena iš kritinių.